Per Gedulo ir vilties dienai skirtus renginius Kaune buvę tremtiniai tyliai dalijosi kraupiais prisiminimais, o tautišką giesmę ne vienas giedojo su ašaromis akyse.

Renginiai šiandien vyko Kauno geležinkelio stoties perone, Petrašiūnų kapinėse, gėlės bus dedamos ir prie Tremtinių memorialo, Kauno IX forto muziejuje.

Tarp susirinkusiųjų į minėjimą Kauno geležinkelio stotyje buvo ir 74 metų Daminas Avižinis. Jis kartu su šeima buvo ištremtas 1949 metų kovo 23 dieną.

„Man tada buvo 9 metai. Ką atsimenu iš tremties pradžios? Tai buvo siaubo akimirkos: riksmai, daužymai”, – pasakojo vyras.

Vis dėlto jis sakė negalįs ir nenorįs pamiršti to, ką teko išgyventi Irkutsko srityje.

„Tai mano likimas, mano gyvenimas. Kaip gali pamiršti savo gyvenimą?” – sakė D. Avižinis.

Šeimą nuo bado tremtyje išgelbėjo melžėja pradėjusi dirbti keturiolikmetė sesuo. Ji nugvelbdavo pieno, taip pat ir kiaulių, avių pašaro – žirnių su avižomis.

Tremtyje baigęs vidurinę mokyklą, jis kartu su šeima į Lietuvą negrįžo, nes norėjo baigti ir aukštesnius mokslus bei tapti laivavedžiu.

Gėlės žuvusiesiems tremtyje šiemet Kauno geležinkelio stotyje buvo padėtos ne ant bėgių, o prie naujai atidengtos atminimo lentos.

Minint Gedulo ir vilties dieną Kauno miesto muziejuje pristatoma virtuali paroda „Iš Sibiro padangės".
Ši istorinė medžiaga iškalbingai byloja apie ištremtųjų patirtus vargus įvairiose trėmimo vietose – Jakutijoje, Igarkoje, Vorkutoje, Irkutsko srityje.

1941 m. birželio 14-osios naktį enkavedistai pradėjo masinius areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą.