Pastarosios dienos, kai minima karo Ukrainoje pradžia, prieglobstį Lietuvoje radusiems ukrainiečiams yra ganėtinai sunkios. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje surengtoje ukrainiečių buities ekspozicijos erdvėje susitikę karo iš tėvynės išvaryti žmonės atviravo labai norėję turėti erdvę, kurioje būtų bent lašelis savo krašto.
„Negaliu ramiai kalbėti, – graudulį mėgino nuslėpti Galina Jaremčuk. – Čia ir mūsų tautiniai kostiumai, senoviniai siuvinėti rankšluosčiai, rankų darbo lėlės, suvenyrai ir kiti eksponatai. Yra senovinių eksponatų. Yra ir šių dienų eksponatų – rusiškos ginkluotės dalys, atvežtos tiesiai iš karo“.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Galina džiaugėsi, kad šiemet, kai Lietuva šventė Vasario 16-ąją, jų ekspoziciją aplankė apie 100 žmonių. Muziejaus darbuotojai nukreipia atėjusius į muziejų aplankyti ir ukrainiečių ekspoziciją.
„Visa tai darome norėdami parodyti lietuviams nors dalelę mūsų kultūros“, – tęsia Galina. Šiomis dienomis muziejuje vyksta ir renginiai, skirti didelio masto karo Ukrainoje pradžios metinėms.
Muziejuje susirinkusios moterys ir vaikai pasipuošę tautiniais drabužiais. Čia vyko ir fotoprojektas „Ukrainos veidas“. Fotomodeliais tapo fronte kariaujančių vyrų žmonos ir vaikai. Tokiomis nuotraukomis jie siekia palaikyti kovojančius už savą kraštą.
Sava ukrainietiška šneka, sava ukrainietiška daina ir savi žmonės – kaip svarbu tokiomis dienomis, kai prisiminimuose neblėstantis karo košmaras, būti drauge. Renginyje muziejuje ir paaugliai, kurie čia, Kaune, gyvena vieni, jų tėvai – kariai, gydytojai, fronte.
Jiems labai sunku, jie labai ilgisi tėvų, namų. Bet likę Ukrainoje, jie būtų vieni sėdėję namuose, nes tėvai fronte.
„Jiems labai sunku, jie labai ilgisi tėvų, namų. Bet likę Ukrainoje, jie būtų vieni sėdėję namuose, nes tėvai fronte. Šitaip ramiau jų tėvams ir jiems geriau“, – kalbėjo už vaikus Lietuvoje atsakinga moteris.
Prisiminė, kai tuoj po karo pradžios su visų būriu įvairaus amžiaus mažųjų ukrainiečių atvažiavo į Kauną. Pradžioje buvo apgyvendinti Kulautuvoje. Atrodė viskas gerai, tačiau ilgesys buvo stipresnis už saugias sąlygas.
Ypatingai mažesni vaikai sunkiai pakėlė išsiskyrimą su tėvais. Dalis jų grįžo atgal į Ukrainą. Dalis buvo išvažiavę ir grįžo vėl į Kauną. Kai kurie tęsia mokslus Lietuvos universitetuose.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Moterys diskutavo, kad ir kaip makabriškai skamba, tačiau karas jauniems ukrainiečiams atvėrė galimybes mokytis ir Europos universitetuose.
Galina mostelėjo ranka į ant stalo sudėtus suvenyrus. Juos gali įsigyti visi apsilankiusieji muziejuje, juos bus galima įsigyti ir greitai vyksiančioje mugėje. Visos už suvenyrus surinktos lėšos bus skirtos Ukrainos kariams.
Moterys pasakojo, kad visas jų laisvalaikis yra vienaip ar kitaip susijęs su pagalba kariaujantiems tautiečiams.
300 – tiek porų šiltų kojinių Kaune gyvenančios ukrainietės numezgė ir nusiuntė į frontą. „Žinote iš kur gauname siūlų? – šyptelėjo Galina ir tuoj pat pati atsakė. – Ardome labdarai atiduotus megztinius“.
800 – tiek kvadratinių metrų maskuojančio tinklo nupynė moterys karo reikmėms. Galina pabrėžė, kad šį darbą pradėjo lietuvė, o jos prisijungė vėliau.
Slava Ukraini!
