– Gimėte gražiame krašte – Anykščių rajone, Laitelių kaime. Kokie vaikystės prisiminimai jus lydi?

– Senvaičiai – mano tėvo broliai ir seserys – visi buvo ūkininkai ir labai muzikalūs, griežė smuikais, grojo akordeonais. Tėvas buvo kalvis, turėjome 2,5 ha žemės, karvutę, mama sukosi ūkelyje. Būdamas 12 metų jau mokėjau arti, akėti, pasikinkyti trakėnų veislės kumelę. Tai buvo labai mielas gyvuliukas, ant kurio ir pajodinėdavau. Be manęs, šeimoje dar augo septyneriais metais jaunesnis brolis Vytautas Romas.

Skaityti išmokau penkerių metų, o šešerių mama nuvedė į Akmenos pradinę mokyklą. Tačiau po mėnesio susirgau pleuritu ir ilgai negalėjau eiti į mokyklą. Po ligos iš karto įstojau į trečią klasę. Trečios ir ketvirtos klasės mokiniai mokėsi toje pačioje patalpoje, mokytojas padalydavo lentą per pusę ir vienoje rašydavo užduotis trečiokams, kitoje – ketvirtokams. Būdamas trečiokas, aš išspręsdavau ir ketvirtokams skirtus uždavinius. Mokytojas tėvams pasakė, kad nėra reikalo eiti į ketvirtą klasę, nes aš tik išdykausiu, ir išrašė keturių skyrių baigimo vien penketais pažymėjimą.

Toliau mokslus tęsiau Viešintų septynmetėje mokykloje. Gal atrodys, kad giriuosi, tačiau visą laiką mokiausi vien penketais, kitokio pažymio nesu gavęs. Buvau numatęs tapti inžinieriumi, tačiau 1951 m. spalio 2 d. viskas baigėsi. Man labai įstrigo vienas momentas: spalio 1-osios pavakarę į namus atėjo du ginkluoti žmonės ir politrukas odiniu paltu. Jie, įrėmę pistoletą į nugarą, mane vedžiojosi po tvartą, kalvę, klausė, kas yra po geležimis. Keistas buvo klausimas, keistas ir mano atsakymas: žemė. Troboje žydų tautybės trėmėjas prie penkto numerio spingsulės vartydamas mano dienyną paliepė: gerai paruošk pamokas, kad rytoj gautum penketą. Koks turėjo būti cinizmas taip sakyti! Tą pažymį aš gavau po aštuonerių metų.

Užfiksuota: V. Senvaitis turi kelias dešimtis lapų užrašytų prisiminimų. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Kas, jūsų nuomone, lėmė, kad jūsų tėvai, brolis, jūs pats atsidūrėte tremiamųjų sąraše?

– Niekada nepamiršiu, kad Michailas Suslovas, Michailo Muravjovo lygio veikėjas, buvo pareiškęs, jog 80 proc. lietuvių turi pakliūti į tolimesnius Sovietų Sąjungos rajonus. Kodėl mus vežė? Matyt, todėl, kad buvome lietuviai. Tėvai pirkdavo knygas, žurnalus, visi artimieji buvo apsišvietę. Senelio brolis buvo baigęs Peterburgo kunigų seminariją, jį bolševikai Sibire sušaudė 1933 m. Gal ir pavardė, kuri kilusi nuo žodžio „vaitas“, turėjo įtakos. Kai atsirado galimybė peržiūrėti dokumentus, radau kaimynų tardymų protokolus. Kėgėbistų tardomas žmogus tuos popierius galėjo pasirašyti net neskaitęs, kas juose parašyta. Dokumentuose radau formuluotę: „paimti kaip atsarginiai“.

– Ar tiesa, kad mamos brolis norėjo jus pasilikti, bet mama kategoriškai nesutiko. Ar nejautėte apmaudo, juk jūsų gyvenimas galėjo susiklostyti visai kitaip?

– Mamos brolis Juozas Tumas neturėjo vaikų, vaikystėje aš pas juos dažnai lankydavausi, sėdėdavome ant pečiaus, man skaitydavo knygas, tai jo dėka aš taip anksti išmokau skaityti. Sužinojęs, kad būsime ištremti, dėdė atvežė paltį lašinių ir siūlė: palikite Valiuką mums, mes susitarsime, kad leistų pasilikti. Mama kategoriškai atsakė: niekur Valiukas nevažiuos, Valiukas važiuos su mumis. Jokio apmaudo, atvirkščiai, džiaugiuosi, kad buvau kartu su tėvais ir broliu.

Tas trėmėjas, sakyčiau, buvo palyginti neblogas žmogus. Mes trėmimui nebuvome pasiruošę, neturėjome maisto. Jis leido pasiimti tai, kuo pagelbėjo kiti. Klasės draugas, dirbęs Akmenos malūne, atvežė maišą miltų, tėvo sesuo Janina – keturis kepalus duonos ir pusmaišį antaninių obuolių. Juos su juoda duona ir valgiau važiuodamas vagonais į Sibirą. Iki šiol atsimenu tos naminės duonos ir antaninių obuolių skonį.

Metraštininkas: Kyzurovo kaime V. Senvaitis buvo vienintelis fotografas ir turi šimtus nuotraukų iš Sibiro. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Kas Sibire buvo sunkiausia?

– Tai labai plati tema. Sunki buvo pati kelionė, o pirmoji žiema – siaubinga: taigos šaltis ir skurdi apranga, badmetis. Nelengva buvo ir iki Stalino nudvėsimo, negaliu sakyti numirimo, nes tai – pasaulinio masto budelis, nukankinęs 100 milijonų žmonių.

Nuostabu, kad kraštas yra laisvas, kad mes puikiai gyvename. Tačiau man didelį nerimą kelia tos milijardinės skolos.

– Iš kur tuomet tiek ryžto, atkaklumo įgyvendinti savo jaunystės svajonę?

– Mes neabejojome, kad teroras pasibaigs. Kelerius metus taigoje dirbau traktorininku, vežiau rąstus ir labai taupiau pinigus. 1955 m. komendantūra jau leido grįžti į Lietuvą, tačiau joje mūsų niekas nelaukė, todėl išvažiavau studijuoti į Tomsko miško pramonės technikumą. Po ketverių metų studijų tame pačiame technikume buvau mašinų statybos braižybos dėstytoju ir tik 1965 metais grįžau į Lietuvą.

– Kokie buvo įspūdžiai sugrįžus į Lietuvą?

– Prasti ir liūdni. Negalėjau gauti darbo, nes nebuvau registruotas, o neregistravo, nes neturiu darbo. Tai buvo išsidirbinėjimas ir tyčiojimasis. Garliavoje tuo metu kūrėsi daug organizacijų ir ji buvo tremtinių miestelis. Šiokią tokią 9 kv. m palėpę čia gavau ir aš, apsigyvenau, sumokėjau už metus į priekį ir tada įsidarbinau meistru Garliavos remonto gamykloje. Iš pradžių buvau meistras, paskui – Techninės kontrolės skyriaus viršininkas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Jūsų darbinė ir visuomeninė veikla – turtinga ir prasminga. Kuris laikotarpis labiausiai įsiminė ir dėl ko?

– Aš visada sakau: ne pagal sostą žmogų reikia vertinti, o pagal jo žmogiškumą. Garliavos remonto gamykloje dirbti buvo nelengva, pasitaikė epizodų, kuriuos nemalonu prisiminti. Smagiausias laikas buvo Respublikiniame žemės ūkio gamybos pastatų rekonstravimo ir projektavimo institute, kuriame daug metų dirbau grupės vadovu, projektavome inžinerinius tinklus. O tada jau – Sąjūdis, aš buvau vienas jo kūrėjų institute, padvelkė nauji vėjai, atsirado veržlumas, aktyviai dalyvavau Sąjūdžio veikloje. 1991-ųjų sausio 13-ąją buvau Juragių radijo ir televizijos stotyje ir čia praleidau beveik mėnesį. Tai buvo labai įspūdingi ir svarbūs gyvenimo momentai, esu užsirašęs šiek tiek atminimų. Po to buvau išrinktas Kauno rajono meru. Tie dveji metai (1995–1997 m. – red. past.) buvo gana sudėtingi, ypač ekonomikoje, buvo daug įtampos. Tačiau tai buvo atsikuriančios Lietuvos pradžia. Kauno apskrities viršininko administracijoje, kur buvau sekretoriumi, mano darbas buvo labiau biurokratinis, susijęs su visuomene, pagal pareigybei priskirtas funkcijas kuravau švietimą, žemėtvarką. Išėjus į pensiją liko darbas Lietuvai, visuomeninė veikla.

– Kokią Lietuvą norėtumėte matyti šiandien ir ateityje? Kas jus labiausiai džiugina ir kas kelia nerimą, o gal net pasipiktinimą?

– Esame susigrupavę į tam tikras pozicijas, turime gana skirtingas nuomones. Nors visi mąsto apie nepriklausomą Lietuvą, bet ėjimas tuo tiesioginiu keliu nėra visiškai teisingas, nes pirmiausia reikia būti vieningiems. Esama bandymų suskaldyti, aš čia įtariu penktosios kolonos veiksmus ir neabejoju, kad taip ir yra. Nuostabu, kad kraštas yra laisvas, kad mes puikiai gyvename. Tačiau man didelį nerimą kelia tos milijardinės skolos. Nors sakoma, kad jas galbūt nurašys, gyvenimas skolon nėra malonus dalykas, to neturėtų būti. Nerimą kelia ir atsirandantys politikos veikėjai, kuriems rūpi ne politika, o asmeniniai siekiai, drabstymasis purvais, deklaracijos, kad anie – blogi, o mes – geresni. Sąjūdžio laikas to nebuvo, o jei tiksliau – buvo vienybė. Yra toks geras posakis: rūgstantis alus nereikalingas putas išneša. Tikiuosi, kad taip ir nutiks.

Judėjimas: garliaviškis turi nemažą sklypą, jį reikia tvarkyti, ūkelyje darbo daug. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Kaip atrodo jūsų diena? Koks, kaip dabar madinga sakyti, ilgaamžiškumo receptas?

– Turiu nemažą sklypą, reikia jį tvarkyti, ūkelyje darbo daug: kas nors sensta, kas nors genda.

Labai didelę reikšmę man turi bendravimas su draugais, su visuomene, visuomeninė veikla. Man labai svarbu puoselėti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimą. Pirmasis tuo rūpintis pradėjo mano tėvo pusbrolis, paleistas iš kalėjimo Varšuvoje. Minėjimuose Soldine (Lenkija) esu buvęs 19 kartų, organizuodavau keliones dirbdamas Kauno rajono meru ir Kauno apskrities viršininko administracijoje (V. Senvaitis 2000 m. liepos 1 d. apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu – red. past.). Prieš trejus metus nustojau pats vairuoti. Bet kol kas dar esu veiklus žmogus, einu į koncertus, daug skaitau, lankausi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje.

Esu labai drausmingas, valgau tris kartus per dieną, nedaug. Gyvenime nesu rūkęs, o pamatęs dūmą traukiantį svetimą žmogų draugiškai paklausiu, ar jam tai patinka, paraginu mesti ir nė vienas nėra ką nors piktai atšovęs. Reikia krutėti ir tas „krutėti“ turi daug platesnę reikšmę: ne tik judėti, dirbti, bet ir kalbėti, skaityti, energingai gyventi. Jei tik kokią dieną mažiau padirbu, jaučiuosi sustingęs.

Pasveikinti 90-mečio proga buvo atvažiavęs pora metų jaunesnis Jonas Sirvydis. Įsivaizduokite, iš 2,5 tūkst. to kaimo (Kyzurovas, Aukštutinės Ketės r., Tomsko sr., Rusija – red. past.) tremtinių gyvi esame likę tik mes dviese! O aš tame kaime buvau vienintelis fotografas, paštu atsisiunčiau fotoaparatą ir keturias dėžes reikalingų medžiagų. Pats išmokau fotografuoti ir ryškinti nuotraukas, jų iš Sibiro turiu šimtus. Blogai tik tai, kad ant jų nieko neužrašyta: nei kas fotografuota, nei kada. Tai mano apsileidimas, bet pabandysiu tai ištaisyti ir užfiksuoti, ką prisiminsiu. Turiu ir kelias dešimtis lapų prisiminimų. Draugai vis mane paragina, stuksi per petį, bara: kiek dar čia trinsi, gal gali vieną kartą sutvarkyti knygą. Anksčiau buvau Kauno anykštėnų klubo prezidentu, dabar esu Vaižgantų grupės, kuri pasirūpino paminklo Juozui Tumui-Vaižgantui (jis, mama sakydavo – tolimas giminaitis) statyba, seniūnas, dar turiu visokiausios veiklos.