– Virginija, net ir mudviejų sena pažintis neleidžia prisiminti, nuo ko prasidėjo tavo meilė gyvūnams. Papasakosi?

– Kiek dirbau "Kauno dienos" redakcijoje, tiek rašiau apie naminius gyvūnus ir, žinoma, istorinėmis temomis, kurių ne viena virto knyga. O štai parašyti knygą apie valkatavusių, sužalotų ir paliktų šalikelėje, miške, išmestų iš automobilių, išvarytų iš namų keturkojų gyvūnų likimus vis pristinga laiko.

Nuo ko viskas prasidėjo? Nuo Žaliakalnio turgaus, kur beveik prieš 30 metų už juokingą kainą nusipirkau mielą rusvą kalytę Rusnę. Netrukus ji sunkiai susirgo šunų maru. Atsimenu, dar ir veterinarijos klinikų beveik nebuvo – tik 1996 m. atidaryta dr. L.Kriaučeliūno veterinarijos klinika anuometėje Veterinarijos akademijoje. Tačiau Rusnės išgydyti nepavyko – ji silpo ir nyko, nebepastovėjo ant kojų. Išnešdavau ją laukan, padėdavau ant žolės, kad įkvėptų gryno oro, o paskui vėl veždavau į kliniką.

Vieną popietę paprašiau draugės nuvežti mane su Rusne į kliniką, nes man atrodė, kad nebegalima kankinti nei jos, nei savęs – reikia nutraukti šią grandinę. Važiuojant į kliniką, Rusnė kelis kartus lyžtelėjo mano ranką. Grįžau į namus be kalytės.

Bėgo savaitės, o aš negalėjau pamiršti jos akių atsisiveikinant, rankos lyžtelėjimo… Pasibaisėjau savimi. Juk net neparsivežiau kalytės užkasti savo sode. Štai tada nusprendžiau išpirkti savo kaltę gelbėdama kitų atstumtus, nemylimus, nelaimingus, sergančius keturkojus gyvūnėlius.

– Kas sunkiausia atliekant šią gražią misiją – juk gyvūnų globai reikia ir laiko, ir jėgų, ir pinigų?

– Svarbiausia, reikia jautrumo ir šiek tiek suvokimo, ką ir kaip daryti, kai tavo kelyje pasitaiko kenčiantis keturkojis. Prieš kelis dešimtmečius miesto gatvėse jų netrūko. Atpažindavau juos iš tolo pagal elgesį, išvaizdą – juk ir valkataujantį žmogų atskiriame iš minios.

Mėginant pirmą kartą įsigyti šunį, būtų pravartu užsukti į gyvūnų globos namus ir iš pradžių būtent ten išsirinkti keturkojį draugą pagal savo poreikius.

Žiemą automobilyje visada vežiodavausi kepeninės dešros – ji labiausiai kvepia. Pastebėjusi išbadėjusį, suvargusį šunį, išlipdavau iš mašinos, atkreipdavau jo dėmesį, mesdama gyvūnui gabalėlį dešros. Mesdavau vis arčiau ir arčiau savęs. Paskutinį kąsnį padėdavau ant savo bato nosies – kai šunelis pasilenkdavo paimti to kvepiančio gabaliuko, aš jį staigiai čiupdavau pirštinėtomis rankomis ir įkurdindavau savo automobilyje ant tam tikslui padėto audeklo gabalo.

Jei parėjusi namo lipdavau į namo antrą aukštą net nenusirengusi palto ir eidavau tiesiai į vonios kambarį, mama, kurios kambarys buvo už vonios sienos, nepiktai šaukdavo: "Vėl valkatą parsinešei?!"

Draugai: kalytė Lapė ir neskraidantis gandras – tai „Nojaus“ talismanai. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Po šunelio maudynių apžiūrėdavau atsitokėjusį nuo netikėtos šilumos, švaros ir užkandos šunelį – jei būdavo žaizdų, įbrėžimų, veždavau kitą dieną į kliniką. Jei nieko baisaus nepastebėdavau, lašindavau į akis lašus nuo uždegimo, duodavau tabletę nuo kirminų.

Atkutusį per savaitę ar ilgesnį laiką buvusį benamį šunelį / kalytę nufotografuodavau ir jo vardu parašydavau trumpą laišką "Kauno dienoje", kur rengiau rubrikos "Įnamis" puslapius. Nebuvo, kad kas nors iš skaitytojų neperimtų iš manęs išgelbėto gyvūno. Iš pradžių aš juos lankydavau pas naujus šeimininkus, bet vėliau lioviausi tai daryti, nes jų skaičius vis augo ir augo.

– Kodėl, tavo manymu, beglobių gyvūnų situacija Lietuvoje nesikeičia, o statistika išlieka šiurpinanti? Juk, rodos, kaip niekada anksčiau šiais laikais madinga turėti keturkojį ar net kelis. Taip pat įprasta išmesti į gatvę šunį ar katę kaip sunešiotą batą...

– Nemanau, kad padėtis nesikeičia. Beglobių gyvūnų gatvėse tikrai mažiau, nors tikslios statistikos nežinau. Tik seniau, prieš kelis dešimtmečius, gatvėse valkatavo vien mišrūnai, o dabar ir pačių kilmingiausiųjų gali pamatyti. Žmonės tapo turtingesni, išrankesni, bet ne jautresni. Juk dažnai perka gyvūną pagal jo išvaizdą. Ir būtinai – veislinį, tačiau nepasidomi nei tos veislės atstovų būdu, nei kitomis svarbiomis savybėmis. Tad neįtikęs šeimininkui gyvūnas netrunka atsidurti gatvėje, pamiškėje, kitoje vietoje ar atvežamas į globos įstaigą.

Anot itin modernių, turinčių net savo veterinarijos gydyklą, gyvūnų gerovės namų "Nojus" (juose jau gyvena apie 250 šunų) įkūrėjos Loretos Skorupskienės, žmonės dažnai atveža atsibodusį, neįtikusį ar pasenusį, nebemylimą šunį į prieglaudą kaip į šiukšlyną. Baisiausia, kai taip pasielgiama su beveik nematančiu, neprigirdinčiu garbaus amžiaus gyvūnu. Toks elgesys – tai visuomenės moralumo rodiklis.

Mano galva, mėginant pirmą kartą įsigyti šunį, būtų pravartu užsukti į gyvūnų globos namus ir iš pradžių būtent ten išsirinkti keturkojį draugą pagal savo poreikius. Mat globos namuose dirbantys žmonės gali suteikti daug žinių apie prieglaudoje laikomą gyvūną, parinkti tinkamą. Be to, jei nepavyktų rasti bendros kalbos su paimtu iš prieglaudos keturkoju – o taip kartais atsitinka net ir su brangiai nusipirktu veislyne šuneliu – jį galima grąžinti atgal. Tiesa, nežinau, ar į visus globos namus, bet į "Nojų" – tikrai.

Anot L.Skorupskienės, tėvai, kurių vaikas atkakliai prašo šunelio, pirmiausia galėtų ateiti su savo atžala į globos namus. Tegul vaikas bent porą savaičių kasdien – lyja, sninga ar saulė šviečia – ateina pavedžioti kurį nors prieglaudos globotinį. Jei vaikui ši pareiga – kasdien išvesti laukan šunelį – per porą savaičių neatsibos, tai ženklas, kad vaikui išties reikalingas šuo, kuris netaps žaislu.

– Ar, tavo nuomone, Lietuvoje pakanka gyvūnų globos prieglaudų?

– Nežinau. Pritariu "Nojaus" įkūrėjai, kuri sako, kad problema – ne prieglaudų kiekis, o mūsų galvose ir širdyse.

– Ar tau pavyktų atsistoti į kitą barikadų pusę ir pabandyti suprasti tuos žmones, kurie neturi augintinių ir piktinasi juos turinčių žmonių elgesiu: gyvūnai užkariauja parkus, paplūdimius, nesaugu vaikams ir pan.?

– Žinoma, yra dėl ko piktintis, žvelgiant į kai kurių šunų šeimininkų nederamą elgesį viešose vietose. Manau, kad visuomenės nepakantumas tokiam elgesiui ir baudos už tai turėtų būti didesni.

– Įtariu, kad pati niekada negyvenai be šuns ar katės. Ar pavyktų suskaičiuoti augintinius, kuriuos vadinai savais? Kurie buvo ypatingiausi? Esi labiau kačių ar šunų mylėtoja?

– Gyvūnai mus su sese lydėjo nuo vaikystės. Net ir tremtyje Sibire. Visos katės ir šunys, gyvenę mūsų šeimoje, buvo savi, mylimi. Man ypatingas buvo trikojis katinas Feliksas, kurį, benamį gyvūną, kažkoks beširdis geležinkelio turgavietėje sušaudė šratais užtaisytu šautuvu ir įmetė į šiukšliadėžę. Žinoma, moterys iš turgavietės pranešė man apie tai į redakciją. Aš ištrauktą iš šiukšliadėžės dar gyvą sužalotą gyvūną tuoj pat nuvežiau į L.Kriaučeliūno kliniką, kur tais laikais jau buvo rentgenas.

Veterinarijos gydytojai padarė stebuklą – katinas išliko gyvas. Nors ir neteko vienos kojos. Jis buvo nepaprasto grožio ir dėkingumo. Deja, gyveno tik pusantrų metų pas mane – nugaišo ant veterinarijos specialisto stalo dėl medicinai neįveikiamų liekamųjų reiškinių po sužalojimų.

– Augintiniai dovanoja mums savo besąlygišką meilę, kartu ir mus verčia keistis, tapti geresnius. Jei paprašyčiau tarsi iš šalies pažvelgti į save – už kokias savo charakterio savybes, kokius savo gyvenimo įpročius, ritualus esi dėkinga savo augintiniams?

– Mane visada stebina šuns gebėjimas atskirti blogus žmones nuo gerų ir ištikimybė savo šeimininkui. Priglausti gyvūnai mane įpratino prie atsakomybės, griežtos dienotvarkės – anksti atsikėlus išleisti šunį į sodą, paduoti laiku vaistus, pusryčius ir vakarienę, nepavėluoti pas gydytoją.

Džiugina maniškės aštuoniolikmetės (!) kalytės nuolankumas, klusnumas ir pavydėtinas mandagumas – ji nepuls prie dubenėlio su maistu tol, kol aš neatsisėsiu prie pusryčių ar vakarienės stalo. Bet visiems mano išgelbėtiems keturkojams – kitokių niekada ir neturėjau – labiausiai dėkinga už džiaugsmą, kurį patiriu, kai priglaustas ir išgydytas gyvūnas iškeliauja į naujus namus.

Metamorfozės: taip atrodė Ciocė po pirmo vizito pas gydytoją, jos sveikata rūpinasi „Kaivanos“ veterinarijos gydytoja Viktorija Tvaranavičiūtė. / J. Paškevičiūtės, L. Brundzos nuotr.

– Na, o dabar pakalbėkime apie Ciocę – per pusmetį tavo išpuoselėtą kalytę, kuri dabar laukia naujų šeimininkų. Kaip ji pateko pas tave?

– Baisu prisiminti Ciocės istoriją. Tai naujasis jos vardas. Beveik apakusią, apkurtusią, ilgai valkatavusią gatvėje ją rado vienas geradarys. Buvo sausio šalčiai, teko kone atplėšti ją nuo suledėjusio sniego. Išsekusi, žaizdota, serganti ji pateko į prieglaudą.

Iš ten ją paėmė viena savanorė, kuri nusivežė ją pas veterinarijos specialistus: norint nukirpti kailį, teko jį atmirkyti, tik paskui pavyko sutvarkyti žaizdas ir paskirti gydymą.

Kai laikinajai globėjai reikėjo išvykti į užsienį, Ciocės globą perėmiau aš. Kiek su ja važinėjome pas daktarus! Ir akis operuota, ir širdies echoskopija atlikta, ir dar daugybė visokių tyrimų atlikta bei vaistų paskirta ir nupirkta. Dabar Ciocės negalavimai ir ligos pamažu baigiasi. Išskyrus tai, kad iki gyvenimo pabaigos ji turės kiekvieną dieną praryti pusę mažytės tabletės dėl širdies veiklos ir dar vieną tabletukę kraujotakai pagerinti.

Ciocė iš kitų šunų išsiskiria ne tik meilumu, bet ir ypatinga eigastimi: nors ir nešlubuoja, vaikšto lėtai. Dėl šios priežasties jos būsima šeimininkė ar šeimininkas irgi turėtų vaikščioti lėtai. Ir dar – būtų gerai, kad naujuose Ciocės namuose nebūtų daug laiptų.

Tikiuosi, kad Ciocė jau greitai kažką nudžiugins. Skambinkite man tel. 8 687 44 933. Jei sulauksiu jūsų skambučio, į naujus namus Ciocė atkeliaus su savo guoliu, vaistukais, antkakliu, pavadėliu, indais maistui ir vandeniui.

"Nojaus" šunys, laukiantys naujų šeimininkų

Dešimties metų patinas Spaikis. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Vienų metų patinas Haris. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Ketverių metų patelė Aidė. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Aštuonerių metų patinas Petjka. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Septynių mėnesių kalytė Marta su gyvūnų prižiūrėtoja Goda. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Septynerių metų kalytė Bacha. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Skambinkite tel. 8 687 50 885.