Išsinešė net mirusiuosius

Nuplauti Nemuno vandens, tačiau nesudrumsti – tokie rumšiškietės Genutės Subačienės, vaikystę praleidusios Senosiose Rumšiškėse, prisiminimai. Juose – iš po pavienių mašinų ratų besiverčiantys dulkių kamuoliai, kuriuose maudydavosi vaikai, Nemunu plaukiantis sieliai, keistus garsus skleidžiantis vietos paštas ir ne mažiau keisti ten dirbantys žmonės arba bažnyčia ir griežta tikybos mokytoja.

"Bene ryškiausi prisiminimai susiję su vaistine. Pamenu, su draugais susėsdavome ant laiptų ir dėliodavome centus. Už juos nusipirkdavome vieną hematogeną ir raikydavome į daug mažų gabalėlių", – saldžiąsias dalybas prisiminė rumšiškietė.

G.Subačienė su širdies skausmu pasakoja apie Rumšiskes, kurias vadina Senosiomis. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Žodis po žodžio budinant vaikystės prisiminimus, prieš akis G.Subačienei kilo obuoliais aplipusios obelys, gatvės, kaimynai ir seni mediniai namai, kurių, kaip ir Pompėjos miesto, nebeliko. Tiesa, pastarąjį savo pelenuose paskandino Vezuvijus. Tuo metu Senosios Rumšiškės XX a. šeštajame dešimtmetyje užtvenkus Nemuną atsidūrė Kauno marių dugne.

"Rumšiškės tapo vandens baseinu, o visi gyventojai privalėjo išsikelti. Nugriovėme savo namus, susikrovėme sienojus, stogus, langus. Susidėjome rakandus. Pasiėmėme mirusiuosius iš kapų ir išsikėlėme ant kalno, – senbuvė prisiminė klampynes su kurkiančiomis varlėmis, į kurias buvo pasiųsti visi Senųjų Rumšiškių gyventojai. – Tuo metu ten buvo keli kaimai, pavadinti visai kitais pavadinimais, bet Vyriausybė juos panaikino ir pervadino Rumšiškėmis."

Rumšiškės tapo vandens baseinu, o visi gyventojai privalėjo išsikelti.

Prilygo tremčiai

Nemuno slėnyje gimtinės neteko maždaug 3 tūkst. žmonių. Iš Kauno miestui tada jau priskirtų teritorijų buvo nukeltos 84 sodybos – dalys Vieškūnų, Pažaislio, Varnių, Pakalniškių, Zuikinės kaimų.

Tuo metu, kai paliko gimtąsias Senąsias Rumšiškes, Genutei buvo dvylika. Jos dviem broliams – devyneri ir septyneri. Kaip benorėjo padėti tėvams, trijulės rankos buvo pernelyg silpnos didiesiems darbams, todėl visas krūvis teko jos mamai ir tėčiui.

"Buvo beprotiškai sunkus laikas, tiek fiziškai, tiek morališkai. Įsivaizduokite, tau liepia išardyti savo namus, užnešti juos ant kalno ir statyti iš naujo. Nors mama mums niekada nesiguodė, po kurio laiko supratau, kodėl vakarais visiems susėdus prie stalo ji pravirkdavo", – G.Subačienė pasakojo, kad suaugusiesiems išsiskyrimas su gimtosiomis vietomis prilygo tremčiai.

Jos – paauglės jausmai taip pat buvo sumišę. Kartu su naujakurių vaikais Genutė vis bėgdavo prie Marių žiūrėti, kaip kylantis vanduo po truputį skandina jos išbėgiotus takelius ir vaikystės prisiminimus.

"Su vaikais į žemę smaigstydavome rykšteles. Kitą dieną jų jau neberasdavome – vanduo užsemdavo, – moteris pasakojo, kad, po kurio laiko šiek tiek atslūgus Marių vandenims, ji bandė pasiekti vietą, kurią iki šiol vadina tikraisiais namais. – Širdies šauksmas nepaaiškinamai stiprus ir veriantis buvo. Toks ir tebėra. Todėl visada, kai pasakoju šią istoriją, pabrėžiu, kad yra dvejos Rumšiškės – Senosios ir Naujosios."

Dvejos Rumšiškės

Tiesa, Rumšiškes į Naująsias ir Senąsias skirsto tik pastarųjų gyventojai. Tie, kurių mažai šiame krašte beliko. Naujakuriams ar vietos turistams žinomas vienintelis, ženkluose, nuorodose, atvirukuose ir žemėlapiuose žymimas Rumšiškių pavadinimas. Jis daugumai siejasi su Liaudies buities muziejumi, kuriame besibaigiant žiemai Kanapinis veja Lašininį, birželį liepsnoja didžiausi Joninių laužai, o per Žolines merginos pina gėlių vainikus. Visgi, Rumšiškės aprėpia daugiau vaizdingų vietų, o ir šio miestelio, esančio Kaišiadorių rajono vakaruose, istorija kur kas gilesnė, siekianti ne vieną šimtmetį. Kitąmet Rumšiškės iškilmingai minės savo 640 metų sukaktį. Be to sueis 60 metų, kai buvo baigta statyti Kauno hidroelektrinė, o senasis miestelis perkeltas į dabartinę vietą.

"Rumšiškės yra vienas lankomiausių Lietuvos miestelių, todėl labai svarbu priminti jo istoriją, kad ši nenueitų į užmarštį, – subūrusi bendraminčius, G.Subačienė pasiūlė Rumšiškėse įrengti parką, vandens telkiniu virtusiai gimtinei atminti. – Taip ne tik atiduosime duoklę Senųjų Rumšiškių istorijai, bet ir pasitarnausime ateities kartoms, kurioms būtina žinoti, kas buvo iki jų."

Nors daugumai mūsų Rumšiškės asocijuojasi su liaudies buities muziejumi, miestelis turi daugiau paslapčių. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Vietinių palaikymas

Galimam atminimo parkui entuziastai numatė tam tinkamą vietą – žemės trikampėlį tarp Marių ir L.Lekavičiaus gatvių. Genutė svajoja, kad parkas būtų apsodintas liepomis, klevais, alyvų krūmais. Vinguriuotų takeliai, būtų įrengti suoliukai, pastatytas paminklinis akmuo užlietai gyvenvietei atminti, šalia – mažesni akmenėliai, menantys Senųjų Rumšiškių gatves: Kauno, Vilniaus, Gardino, Pakluonio, Pravieniškių, Bažnyčios.

"Rumšiškės užaugino daug žinomų žmonių, tad ši vieta galėtų priminti ir apie juos", – G.Subačienė neabejojo, kad Senųjų Rumšiškių ir iš čia kilusių, bet jau išėjusių žinomų žmonių istorijas perpasakotų ne tik parkas, bet ir šių dienų dienų šviesuliai. Tarkim, prozininkas Stanislovas Abromavičius, išleidęs knygas "Nuskendusio slėnio istorija", "Sugrįžimas į nuskendusį slėnį", kuriose dalijasi Kauno marių užtvindyto Nemuno slėnio, jo miestelių, kaimų, girių, upių ir upelių istorijomis nuo seniausių laikų iki šių dienų. Jis, kaip ir dauguma rumšiškiečių, palaiko idėją įkurti tokį parką ir neabejoja, kad tik laiko klausimas, kada mintys virs kūnu.

"Praėjusiais metais Rumšiškių seniūnijos gyventojams išdalijome anketas, ką jie mano apie tokį parką. Apklausa baigsis sausio 10 d., tada žinosime rezultatus, visgi, dauguma palaiko šią mintį", – idėjos generatorė darsyk pabrėžė, kad parkas nebūtų aptvertas tvora, tarsi rezervuaras, o būtų atviras visiems žmonėms ir taip tik pratęstų istorijos ratą. Leistų pažinti senąjį taką, vedusį į bažnyčią ir kapines, dirstelėti į Antano Baranausko, Jono Aisčio paminklus.