Ar dirbti kartu su sutuoktiniu smagiau, ar sunkiau? Ar norėtumėte, kad jūsų darbus tęstų vaikai? "Mes kaip muškietininkai – visi už vieną ir vienas už visus", – sako kartu su savo dukra ir sūnumi Jonavos "Achemoje" dirbantis Elijus Brazlauskas.

Vaikai džiugina

Brazlauskai – tik viena šeima beveik iš 1 500 gamyklos darbuotojų. Dauguma jų vienas kitą gerai pažįsta: yra giminės, draugai ar draugų draugai. Iš dalies tokius ryšius lėmė ir įmonės politika: ieškant naujo žmogaus, pirmiausia jo dairomasi gamyklos darbuotojų šeimose.

Bendrovės generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas prisipažįsta, jog ir pats yra  antros kartos "Achemos" darbuotojas.

"Šeimos vertybės, atsakomybė vienam už kitą, už savo darbą – šių nuostatų laikomės bendrovėje", – sako gamyklos vadovas R.Miliauskas.

40 metų "Achemoje" dirbantis E.Brazlauskas džiaugiasi, kad prie jo prisijungė ir vaikai. Vyresnėlis Marius yra Laboratorinės kontrolės centro viršininkas, o jaunesnioji dukra Živilė – Žaliavų grupės vadybininkė.

"Nemanau, kad vaikams turėjo įtakos mano darbovietė, juolab kad priimant juos į darbą nebuvo jokios protekcijos. Ką čia slėpti – širdį labai paglosto, kad jiems sekasi, kad užima tokias aukštas pareigas", – nors tėtis, dirbantis šaltkalviu-remontininku Organinių produktų centre, sūnų ir dukrą sutinka darbe ne kiekvieną dieną, visuomet pasidomi, kaip jiems sekasi.

Viskas pažįstama

Marius pamena, kaip dar mažas sugebėdavo prasmukti pas tėtį į pirmąją jo darbo vietą – tekinimo dirbtuves, tačiau apie darbą toje pačioje įmonėje nesvajodavo. "Norėjau studijuoti miškininkystę, tačiau įstojau į chemiją. Taip susiklostė likimas, dabar aš tuo džiaugiuosi", – pradėjus dirbti "Achemoje" jam tai nebuvo nauja nepažįstama vieta – dar studijų metu čia atliko praktiką.

"Čia atėjęs dirbti pamačiau daug pažįstamų veidų, sutikau daug tėčio draugų, daug jonaviškių, – nors Mariaus tėtis jau turėjo užsitarnavęs ne vienų metų gero darbuotojo vardą, sūnus dėl to spaudimo nejautė. – Viskas išėjo natūraliai. Taip mes buvome išauklėti: gavęs užduotį turi ją ne tik įvykdyti iki galo, bet ir atlikti gerai. Tiek namuose, tiek darbe".

"Ar reikia dirbti gerai, kad tėvas gerai dirba? Reikia dirbti todėl, kad nori dirbti. O kai nori dirbi, nori užsidirbti, tai ir gerai dirbi", – stebuklingą receptą įvardijo E.Brazlauskas.

Jaučiasi kaip namie

Sesei su broliu viename darbe tenka susitikti dažnai: Živilė užsako žaliavas, o Marius jas kontroliuoja. Pasimato jie ir prie pietų stalo. "Kai darbovietėje matai pažįstamus veidus, žymiai maloniau ir jaukiau dirbti. Kai šeima šalia, jautiesi kaip namie", – šypsojosi Živilė, kurios vyras taip pat dirba netoliese, tik kitoje įmonėje – "Agrochemoje".

Kauno technologijos universitete vadybos mokslus baigusi Živilė didesniu miestu nesusižavėjo ir sugrįžo namo į Jonavą. "Kur geriau rasi, kai vienoje vietoje viskas: ir darbas, ir namai, ir šeima – viskas Jonavoje", – sakė ji. Be to, Kaunas visai netoli, visada po ranka.

Moters tėtis prisimena, kai pirmą kartą atvažiavęs iš Klaipėdos, kurioje anksčiau gyveno, į mažą Jonavos miestelį, paklausė autobusų stotyje, kaip nuvažiuoti iki tuometės Azoto trašų gamyklos: "Į mane pasižiūrėjo kreivai ir atsakė: juk visi autobusai tik ten ir tevažiuoja."

Vaikų nepririš

Beveik nuo pat gamyklos pradžios, 1968 metų, čia dirbantis vyriausias metrologas Jonas Kazlauskas taip pat sulaukė pasekėjų – prieš septynerius metus įmonėje įsidarbino sūnus Linas, o prieš dvejus – marti Asta.

J.Kazlauskui tai – vienintelė darbovietė, tačiau savo šeimos narių jis nekontroliuoja: "Jeigu jiems būtų po šešerius metus, tai suprasčiau, o dabar – suaugę žmonės, savarankiškos asmenybės. Aišku, šeimos auklėjimas, tokios vertybės kaip atsakingumas, gal ir turi įtakos sprendžiant apie visą šeimą, tačiau ne daugiau."

Niekuomet negalvojęs, kad teks dirbti "Achemoje", Linas taip pat pripažino, kad darbas kartu su tėčiu vienoje įmonėje daro jam šokią tokią įtaką, tačiau jis vis tiek lieka savimi – dirba ir elgiasi taip, kaip jam atrodo, kaip jis suvokia, kas yra teisinga. Dėl to jis pats tikrai neskatins vaikų likti arčiau tėvų – šie ką norės, tą ir pasirinks.

Linas su žmona Asta darbe beveik nesusitinka – sutuoktiniai dirba skirtingomis pamainomis, visai kitame gamyklos gale, jų darbo sritys taip pat skiriasi. Tačiau namuose bendrą kalbą randa lengvai: kai tas pats darbdavys, nereikia vienas kitam aiškinti situacijos. Maža to, ir pasidžiaugti, ir pasiguosti galima.

Įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio

Organinių produktų centre dirbančių sutuoktinių Danutės ir Olego Pilipavičių istorija – tikras tarnybinis romanas. Susipažino per stažuotę į Novgaradą metu 1978-aisiais, vos pradėję dirbti gamykloje. "Krito į akį – sakau: bus mano. Ir štai jau 35 metai kartu", – šypsojosi Danutė. "Ranką užsuko", – juokėsi jos vyras.

Nors sandėlininkės pareigas einanti moteris su Olegu dirba viename ceche, asmeniniai santykiai jiems netrukdo: "Aš visada sakau: darbe giminių nėra. Jokių valgymų kartu, jokių kavų gėrimo kartu."

"Achemoje" 13 metų dirbančio sūnaus Andriaus Danutė taip pat nereguliuoja. "Jaunimas turi savo nuomonę. Gali ką nors patarti, tačiau vis tiek darys, kaip jie nori. Kam lįsti į akis: aš turiu savo darbų, jis turi savo", – sakė moteris.

Lengviau dirbti vienam

Andrius Pilipavičius pasakojo svajojęs ištrūkti iš Jonavos, tačiau taip susiklostė likimas, kad pasiliko, sukūrė čia šeimą ir dabar visai nesigaili.

"Aišku, kad išdirbsiu dar ir 20 metų. Kur aš kitur eičiau – čia jau man viskas įprasta. Štai buvau metus išėjęs tėvystės atostogų – grįžau į tą pačią vietą, neišmetė, neapgavo", – juokėsi vyras.

Jis pripažino, kad, ko gero, lengviau būtų dirbti įmonėje, kur niekas tavo šeimos nepažįsta, todėl visuomet jaučiantis atsakomybę už savo veiksmus. "Čia kaip kaime – iš karto visi viską žino, negali prisidirbti. Bet kokiame darbe taip – jei vienas blogai dirbs, tai pagal jį vertins visą šeimą", – sakė Andrius.

Šeima neslepia – šioje įmonėje savo nišą rado ne vienas jų giminaitis. Čia dirbo Danutės brolis, Olego tėvas su mama, jo sesuo ir brolis. O anūkai? Gal nuo tokios tradicijos neįmanoma pabėgti?

"Anūkė nori stoti į Veterinarijos akademiją, o mažiausiajai – dar tik dveji. Niekas nežino, ką jie pasirinks", – šypsojosi Danutė.