Vietoj mokyklos suolo – pamokos miške

Kauno marių regioninio parko Gamtos mokykloje prabyla paukščių pamestos plunksnos ir iš miško parnešti grybai. Po tokių pamokų, anot edukatorių, moksleiviai save ima suvokti kaip visumos dalelę.

Kitokios priemonės

Rugsėjui įsibėgėjant, peržengiau Kauno marių regioninio parko Gamtos mokyklos slenkstį. Prieš tai akis paganiau į pastato sienas, ant kurių „Gyvos grafikos“ meistrų teptukai nutupdė įspūdingo dydžio lapę, ežiuką, genį ir kitus miško gyventojus.

Bent keli jų sustingo antrojo aukšto lentynose, kur įtariai stiklinėmis akimis sekė kiekvieną mano žingsnį. Šiek tiek tolėliau, mediniame rėme, sparnais iš tolo mojo Kauno marių regioninio parko teritorijoje pagauti drugeliai, laike užkonservuoti anksčiau čia dirbusių biologų. Susmaigstytos į pintą krepšį, apie paukščius pasakojo jų plunksnos. Į kairę paėmęs balandžio, dešine ranka Kauno marių regioninio parko Lankytojų centro administratorius, ornitologas Evaldas Makrickas pamosavo Lietuvos zoologijos sodo darbuotojų dovanota įspūdinga pelėdos plunksna – minkšta ir labai švelnia, apaugusia mažais pūkeliais. Jie, anot ornitologo, sugeria skrydžio garsą, todėl paukščiai nepastebėti gali sučiupti grobį, kurį išgirsta net už kelių šimtų metrų.

„Vaikams pasakoju, kad, būdami kambaryje kartu su pelėda, neišgirstų jos skrydžio. Nebent tik judinamo oro garsą“, – padėjęs plunksną, E. Makrickas atvėrė spintos dureles ir ištraukė ten stovėjusius mikroskopus.

Nors ne patys galingiausi, jauniesiems gamtininkams jie padeda iš arčiau dirstelėti į miško augalus, vabzdžius, vandens mėginius, o jei labai norisi – ir į savo plaukus. Sukdamasi aplink savo ašį supratau, kad Gamtos mokyklos klasėje nerasiu knygų, pratybų sąsiuvinių ar žemėlapių, todėl noras kitąsyk ateiti čia ne vienai, o su vaikais, augo tarsi grybai po lietaus.

„Noriu pabrėžti, kad Gamtos mokykloje laukiami ir maži, ir dideli“, – E. Makrickas pabrėžė, kad veiklų čia ras visi, nepriklausomai nuo amžiaus.

Ekspozicija: Lankytojų centras pasakoja ir apie Nemuno virsmą mariomis. Regimanto Zakšensko nuotr.

Patrauklios patalpos

Europos mastu gamtos mokyklos labai populiarios Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje, kitose šalyse. Antai, Norvegijoje, kur lankėsi ir Kauno marių regioninio parko darbuotojai, prastas oras net ir mažiausiems vaikams – ne kliūtis laiką leisti lauke. Saugomų teritorijų specialistai Lietuvoje edukacinius užsėmimus po atviru dangumi veda jau senokai, tačiau pastatų, pritaikytų gamtos mokykloms, idėja – gana nauja Lietuvoje.

„Esame bene pirmoji, 2001 m., šioje srityje pradėjusi veikti direkcija Lietuvoje. Tiesa, iš pradžių Gamtos mokyklos samprata apėmė vien tik veiklas, nes patalpų neturėjome“, – E. Makrickas prisiminė 2015-uosius, kai mokykla galiausiai įgavo apčiuopiamą pavidalą.

Pastate, kuriame vyksta dienos užsiėmimai, stovyklos, konferencijos, mokymai, projektinės ar komandų formavimo veiklos, įrengta virtuvėlė, dušai, tualetai, nedidelė užsiėmimų salė. Stumdomosiomis durimis ji transformuojama į dvi atskiras erdves.

„Turime kelis kambarius su dviaukštėmis lovomis. Yra atskiras kambarys mokytojams“, – E. Makricko skaičiavimais, vienu metu Gamtos mokykloje gali apsistoti iki 24 asmenų. Priklausomai nuo to, kiek laiko grupės planuoja prakeisti Gamtos mokykloje, nakvynės kaina svyruoja nuo 10 iki 17 eurų asmeniui.

Prie direkcijos įrengta pavėsinė ir pastatyta lauko baldų. Netoliese – Vaišvydavos karjeras, kurį nesudėtinga pasiekti pėsčiomis.

Mėgstame sakyti, kad kultūra neatsiejama nuo gamtos, nes žmogus ir jo kūriniai yra gamtos dalis.

Skubėkite – laukia grybai

„Mokykla pritaikyta ne tik trumpam, bet ir ilgėliau apsistoti, mokytis. Tarkim, atvyksta grupė penktadienį vakare, pernakvoja, o ryte pradeda edukacijas su žygiais, tyrinėjimais, – nors po stogu veiklos netrūksta, pagrindinė mokymosi ir pažinimo erdvė, kaip sako E. Makrickas, yra išskirtinė regioninio parko gamta ir gyvas kontaktas su ja. – Mes mokome nuo šaknų iki dangaus, nuo vandens iki oro.“

Kauno marių regioninio parko Gamtos mokyklos programoje yra bent keliolika edukacijų, kuriose pasitelkiami visi pojūčiai. Moksleiviai ragauja, uosto, liečia, stebi, klauso, kad geriau pajaustų gamtą ir ją pažintų. Edukacijos tęsiasi visus metus, tik kai kurios jų pavaldžios sezonams. Tarkim, tradiciškai įsibėgėjanti vasaros pabaigoje, programa „Grybų karas“ tęsis iki rudens vidurio. Nespėję užsiregistruoti pažinčiai su eukariotinių organizmų grupės nariais, turės laukti beveik metus.

„Vaikščiodami po mišką moksleiviai susipažįsta su grybais, sužino, kokia jų sandara, maistinės, vaistinės savybes, kaip grybai dauginasi, kuo jie mums naudingi. Grybus pjauname, žiūrime kaip keičiasi spalva, koks jų kvapas“, – nors dažniausiai iš miško grybautojai grįžta tuščiomis, retsykiais, anot E. Makricko, vienas kitas grybas keliauja po mikroskopo objektyvu.

Atrakcija: Gamtos mokykloje nerasite pabodusių mokymo priemonių. Regimanto Zakšensko nuotr.

Tinkleliais gaudo varles

Pavasarį, vasarą arba ankstyvą rudenį lankytojai veržiasi pažinti Dubravos arboretume į dangų besistiebiančius augalus imigrantus ir šios vietos senbuvius. Jauniausi žygeiviai ieško stebuklingo augalo, kuris kaskart išgydo negaluojančią miegapelę.

„Istorija labai paprasta. Miegapelė suserga nuo likučių, kuriuos po savęs miške palieka žmonės. Tai ir traškučiai, ir vaisvandeniai. Prisiragavusi jų, miegapelė suserga, o padėti jai gali tik stebuklingas augalas“, – E. Makrickas prasitarė, kad jis kinta priklausomai nuo metų laiko. Tai gali būti aviečių krūmo lapai, gali būti ir šermukšnio uogos, kuriose gausu vitamino C.

Moksleiviai labai pamėgo edukacijas, kurios veda į sengirę arba pelkes, kur, apsiginklavę tinkleliais, gaudo varles ir vabzdžius. Neretai jaunieji gamtininkai ir patys murkteli į vandenį, tačiau nuo to pažintis tampa dar įdomesnė. Viena edukacinė programa skirta negalią turintiems žmonėms. Lydimi vedlio, jie keliauja po Kauno marių regioninį parką, stoja sensorinėse stotelėse ir atlieka praktines užduotis: bando atpažinti augalo dalis, sukurti paveikslą iš gamtinių medžiagų, sudėlioti dėlionę. Vyksta ir šventinė edukacija „Elnias devyniaragis – šviesos nešėjas“. „Per šią edukaciją supažindiname su elnio devyniaragio simboliu ir reikšme lietuvių kultūroje, aptariame Kauno marių regioninio parko kultūros vertybes“, – edukacija, anot E. Makricko baigiasi dirbtuvėse, kur visi dalyviai savo rankomis iš sausos žolės riša lietuvišką simbolį – saulės nešėją elnią devyniaragį.

Švietėjiška misija

E. Makricko įsitikinimu, Gamtos mokykla per patyrimą ir pažintį su gamta ugdo smalsumą, augina dvasines, intelektines, emocines ir fizines savybes.

„Mokome draugiško, tausojančio elgesio, kalbame apie saugomų teritorijų sureikšminimo svarbą. Mėgstame sakyti, kad kultūra neatsiejama nuo gamtos, nes žmogus ir jo kūriniai yra gamtos dalis, – E. Makrickas džiaugėsi, kad edukacijos ir pokalbiai jauniems žmonėms padeda suprasti jų svarbą visumoje. – Tarkim, retos šikšnosparnių rūšys gyvena Kauno fortuose. Tai žmogaus sukurta infrastruktūra, reikalinga tiems gyvūnams, kurie ten gyvena.“

Kalbėdamas apie moksleivius lankytojų centro administratorius pastebėjo, kad jie yra edukuoti, smalsūs, informacija jiems lengviau pasiekiama ir suprantama. Tiesa, retsykiais reikia priminti, kad telefonų vieta – kuprinėse, o ne rankose.

Jis priduria, kad geriausias būdas mokyti vaikus yra per pažinimą – būtent tai daro saugomų teritorijų gamtos mokyklos, kurių Lietuvoje šiuo metu yra devynios: Aukštaitijos, Dzūkijos ir Kuršių nerijos nacionaliniuose parkuose, taip pat Sirvėtos, Kauno marių, Kurtuvėnų, Varnių, Žagarės regioniniuose parkuose ir Žuvinto biosferos rezervate.

„Dažnai pasvajojame, kad gamtos mokykloms būtų skiriamas mokinio krepšelis, o praktinis gamtos pažinimas būtų privalomas. Gal kada nors taip ir bus“, – pečiais gūžtelėjo Kauno marių regioninio parko atstovas.

Renginiai visuomenei

Kauno marių regioninis parkas organizuoja ne tik edukacijas, bet ir kasmečius renginius, kuriuose laukiami ir maži, ir dideli. Antai, pavasarį gamtos mylėtojai ir tyrinėtojai kviečiami į renginį „Pelėdų naktis“. Jo metu kabinamas pelėdų inkilas, vyksta naktinis pasivaikščiojimas Dubravos miške ir klausomasi pelėdų prie Dubravos rezervatinės apyrubės su regioninio parko specialistais.

„Visuomet rekomenduojame pasirūpinti patogia avalyne ir šilta apranga. Turėti žibintuvėlį, maisto sau ir draugui. Ir, žinoma, būti geros nuotaikos“, – E. Makrickas priminė, kad tokie renginiai – nemokami, tačiau dalyviai gali įsigyti savanorišką lankytojo bilietą.

Dar vienas renginys, rugsėjį suburiantis šikšnosparnių bičiulius, tradiciškai vyksta V forte, Rūko gatvėje. „Šikšnosparnių naktis“, kaip pasakojo Kauno marių regioninio parko atstovas, skirtas geriau pažinti Lietuvoje gyvenančius šikšnosparnius.

Akcentas: važiuojant pro šalį šio pastato neįmanoma nepastebėti. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Visos veiklos, kurias organizuojame, padeda pažinti išskirtines regioninio parko vertybes, ugdyti ekologinę kultūrą. Gamta – puikus mokymosi ir kūrybos laukas, erdvė augti ir tobulėti“, – E. Makrickas ragino sekti Kauno marių regioninio parko naujienas internete, aktyviai įsitraukti į jų inicijuojamas veiklas ir, žinoma, važiuojant pro šalį užsukti į Kauno marių regioninio parko Lankytojų centrą. Pagrindinė ekspozicijos tema, sujungianti turtingą ir dramatišką iškeltų kaimų istoriją ir ryškiausius XX a. Lietuvos kraštovaizdžio pokyčius, – Nemuno virsmas mariomis. Apsilankykite Lankytojų centre ir sužinosite, ką slepia žalios marių akys, kodėl fortai alsuoja gyvybe, kas yra dugniečiai, kokios  marių spalvos, balsai ir „ką pakrikštijo Nemunas, o marios nuglostė“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių