Po daugelio metų

Paskutinį kartą "Atžalyno" vaikų globos namuose buvau gal prieš dvidešimt penkerius metus.

Tąsyk kartu su kiemo draugais įstaigos auklėtiniams nusprendėme padovanoti mūsų pačių režisuotą kalėdinį spektaklį, o už sutaupytus dienpinigius pavaišinti juos skanėstais: maišeliu cukruotų grybukų, sausainių, saldainių ir tortu, kurį didvyriškai iki paskutinės stotelės vežėme 10-uoju troleibusu.

Gruodis prieš ketvirtį amžiaus mano galvoje paliko padrikų nuotrupų – neprisimenu vaikų veidų, neprisimenu jų auklėtojų. Į atmintį įsirėžė tik saldėsių maišas su priesaika neliesti jo turinio ir žodžiai, kurie tąkart verčiau būtų prasprūdę pro mano ausis.

"Klausyk, ar tik tie aktoriai nebus atnešę mums seno torto?" –  įtariai kyštelėjusi nosį į kuklų, tačiau iš visos širdies rinktą lauknešėlį, kolegę alkūne baksnojo tamsiaplaukė moteris. Skirtingai nei likusiuosius, jos veidą tebepamenu, tačiau šį kartą įstaigos koridoriuose jis nebešmėsčiojo. Taip, prabėgus daugiau nei dvidešimčiai žiemų, likus vos kelioms dienoms iki svarbiausių kalendorinių švenčių, ir vėl klebenau "Atžalyno" vaikų globos namų durų rankeną. Tik šį kartą ne aš, o man lenkėsi jaunieji artistai.

Angelo veidų paieškos

"Netrukus ateis vyskupas, sėdėkite ramiai", – kampe kvailiojančių paauglių būrelį žvilgsniu tramdė šviesiaplaukė moteris.

Jau po akimirkos pykčio raukšlė jos kaktoje ištirpo, o rankos apglėbė angelo akių mergaitės liemenį. Staiga atėjo netikėtas suvokimas, kad sėdžiu kone vieno veido žmonių apsuptyje: be tikėjimo ir pasitikėjimo. Lenkdama pirštus ėmiau ieškoti grynuolių, o sulig septintuoju pirštu stabtelėjau.

Matydama, kaip pirmosiose eilėse auklėtoja tramdo į šventinio stalo skanėstą pasikėsinusį smaližių supratau, kad ji neverta patekti į grynuolių sąrašą. Vietos jame nebuvo ir įžūliai paauglei, kuri tarsi pasimėgaudama susirinkusiųjų akivaizdoje dėl dingusio telefono tardė kone keturis kartus už save vyresnę įstaigos darbuotoją.

Už sąrašo ribų liko ir du išsišokėliai, kurie kiek vėliau, kalbant vakaro svečiui, salę paliko demonstratyviai iškeltomis rankomis ir šūksniu: "Alach!" Griežtą "ne" pasakiau ir vaikinų trijulei, man už nugaros rezgusiai planą, kaip nugvelbti maiše slypinčias lauktuves.

"Pati jaučiuosi nejaukiai", – pagavusi mano sutrikusį žvilgsnį situaciją bandė švelninti įstaigos vadovė. Įkvėpiau oro ir nusprendžiau ištrinti pirmąjį įspūdį. Juk šventės! Juolab kad ir džiaugtis yra kuo. Dar šiemet aštuoniolika globos namų auklėtinių iškeliaus iš niūraus pastato Partizanų gatvėje. Jų lauks erdvūs butai, kuriuose likimo nuskriaustieji galės versti naują gyvenimo puslapį, tikiuosi, be dėmių.

Palaimintas susitikimas

"O dabar visi pasveikinkime vyskupą Kęstutį Kėvalą", – nuo pykčio iki gailesčio ir atvirkščiai šokinėjančias mintis nutraukė direktorės pavaduotojos įžanginė kalba.

Šurmulį salėje staiga užgožė skambūs tarsi varpeliai globos auklėtinių balsai ir smulkutės atlikėjos pravirkdyta violončelė su viena nutrūkusia styga.

"Sveiki sulaukę šv.Kalėdų!" – artėjančią Kristaus Gimimo dieną šlovino ir susirinkusiuosius sveikino Kauno vyskupas augziliaras. Supratęs, kad ištęstais monologais neišlaikys mažųjų ir paauglių dėmesio, po trumpo priminimo apie vieną svarbiausių krikščioniškųjų švenčių ir jos prasmę dvasininkas pakeitė žaidimo taisykles.

"Žinau, kad šiemet jūs turėjote ne vieną šventę, – įspūdžius iš liepos pabaigoje vykusio pasaulio jaunimo susitikimo su popiežiumi Pranciškumi, kuriame dalyvavo ir "Atžalyno" vaikų globos namų auklėtiniai, bandė išpešti vyskupas. – Nagi, kiek jūsų buvo amžinuoju miestu vadinamoje Romoje ir kas labiausiai įstrigo iš šios kelionės?"

Iš kone trijų dešimčių susirinkusiųjų rankas pakėlė trečdalis. Merginai su tigrinio rašto šlepetėmis bene didžiausią įspūdį paliko poros tūkstančių metų senumo katakombos. Vos už kelių dienų – per šv.Kalėdas gimtadienį švęsianti rudakė negalėjo pamiršti Romos bažnyčių didybės. Susitikti su Šventuoju Tėvu, melstis prieš apaštalų kapų, aptarti įvairių klausimų Šventojo Sosto kongregacijose vasarą į amžinąjį miestą vyko ir pats K.Kėvalas, todėl su vaikų globos namų auklėtiniais įsitraukė į smagų pokalbį.

"Pranciškus – 266-asis Katalikų bažnyčios popiežius ir 265-asis apaštalo Petro įpėdinis, kuriam patikėti dangaus karalystės raktai, – dirstelėjęs į gitarą apglėbusį vaikiną, kuris labiausiai iš visų džiaugėsi pamatęs gyvą popiežių, besiklausančiųjų smalsumą toliau žadino dvasininkas. – Beje, jeigu iš paukščio skrydžio žiūrėsite į Vatikano Šv.Petro baziliką ir ją supančią to paties vardo aikštę, pamatysite, kad vaizdas primena ant žemės gulintį didelį raktą."

Sudužęs Kalėdų stebuklas

Kiekvienam iš susirinkusiųjų dar sykį palinkėjęs savo širdyje atrasti Dievą, K.Kėvalas pakvietė bendros maldos. Visi susikibo rankomis, o aš nė nepajutau, kaip mano kairė ranka atsidūrė mažos akiniuotos mergaitės delne. Dešinę spaudė vidutinio ūgio berniukas su tarpeliu tarp priekinių dantų.

"Prašau, vaišinkitės", – po bendros maldos priešais save išvydusi lėkštę su gabalėliu "Tinginio" ir už jo lakstančias dvi kaimyno akis, sutrikau.

"Jei norite, atnešiu dar", – savo paslaugumu toliau stebino jaunasis džentelmenas. Pakartoti atsisakiau, tačiau ant kelio priklaupusi ant žemės paklausiau apie slaptą jo kalėdinį norą.

"Noriu boksiorkių. Žinote, kas tai yra? – iš akių supratęs, kad apie tai neturiu nė menkiausio supratimo, mano naujasis bičiulis suskubo aiškinti: – Tai tokie sportiniai bateliai, su kuriais reikia eiti į treniruotes. Ir dar būtų gerai gražus treningas. Žinau, kad jei labai norėsiu – turėsiu." Klausimo, ar norėtų kartu su savo penkiomis seserimis, tėčiu ir mama apsigyventi po vienu stogu, berniukas neišgirdo. Prapuolė minioje, bet jau po akimirkos šalia trypčiojo su savo vyresnėle seserimi.

"Sveiki. Atspėkite, kiek man metų", – šyptelėjo visa galva už mane aukštesnė, bet trigubai jaunesnė mergina. Nujausdama, kokio atsakymo ji tikisi, atsakiau "septyniolika" ir, kol ši nepradėjo tirpti iš malonumo dėl savo pernelyg brandžios moteriškos išvaizdos, paklausiau vaikiško klausimo apie Kalėdų Senelį ir svajones.

"Taip, man ne septyniolika, man – trylika. Kalėdų Seniu netikiu, antraip dabar būčiau ne čia ir svajočiau ne apie šeimą, o apie kosmetinį stalelį", – prikandusi lūpą ir susigraudinusi, o gal įsižeidusi šviesiaplaukio sesuo man atsuko nugarą.

Aplinka keičia bendravimą

Klausti, apie ką svajoja kiti, nedrįsau. Įsitaisiusi kampe stebėjau, kaip būrelis globos namų auklėtinių kartu su vyskupu K.Kėvalu darė šmaikščias asmenukes atminimui, kaip smaližiai prie stalo tiesė rankas į šokoladinio pyrago gabalėlį, kaip mažiausios šių namų gyventojos iš maišelių traukė geltonus ir raudonus "gaidelius", o berniukai – žalius. Apšviesti eglių girliandų spindesio, akimirką ir auklėtojų veidai nebeatrodė tokie pikti.

"Ar pastebite, kai pradėjome bendrauti neformaliai, vaikai atgijo ir tarsi prabilo: aš noriu tokių santykių", – šiltu žvilgsniu žvelgdamas pro akinius laimingus veidus skaičiavo K.Kėvalas.

Matydama jo džiaugsmą susigėdau dėl savo pirmojo įspūdžio ir  dar sykį pradėjau lėtai dairytis po šventiškai išpuoštą salę. Palinkusi prie šakočio, auklėtoja, kuri dar prieš gerą pusvalandį piktai auklėjo smaližių, jam pjovė didžiausią šakočio gabalą. Pasisodinusi ant kelių mažąją draugę ir švelniai pindama jai kasą, paauglė akiplėša jau neatrodė tokia įžūli. Kur dingo du triukšmadariai ir trijulė, ketinusi nugvelbti mano dovanas, nebeieškojau.

"Visi mes ilgimės meilės slėpinio. Tie vaikai – taip pat", – tarsi nujausdamas, apie ką galvoju, į mano mintis įsiterpė vyskupas, prieš apsivilkdamas paltą ir nerdamas į lauko tamsą, puodelio arbatos prisėdęs kartu su "Kauno dienos" skaitytojais.

– Kai Kūčių vakarą prie balta staltiese užtiestų stalų vaikai iš savo tėvo rankų lauš kalėdaičius, vaikų globos namų auklėtiniai neturės tokios galimybės. Kodėl vaikui svarbu augti šeimoje ar aplinkoje, kuri būtų kuo panašesnė į šeimos modelį?

Tai yra žmogiškojo santykio slėpinys, tiksliau, meilės. Jo mes ilgimės visi, vaikai – taip pat.

– Institucijoje yra daug vienas nuo kito nutolusių žmonių, todėl sukurti glaudžius santykius, panašius į šeimos aplinką, yra sudėtinga. Žinoma, juos galima imituoti, tačiau bet kokiu atveju mažesnėse bendruomenėse santykių ir vienas kito pažinimo prasme aplinka yra palankesnė. Kai daug žmonių, tuomet nelieka būtinybės gilintis vienam į kitą, o kai ratas mažesnis, neišvengiamai turi prieiti arčiau, išmokti dalytis, kalbėti, išgirsti. Pagaliau, jei žmogus nuliūdęs, jis labiau pastebimas nei institucijoje, kurioje gali pasislėpti už kolonos. Aplinka turi būti kuo natūralesnė, kuo artimesnė šeimai. Tai nėra mūsų atradimas, tai pasaulinė tendencija, kurią Lietuva bando įgyvendinti: mažiau vaikų institucijose ir daugiau mažų jaukių aplinkų, padedančių pasiruošti šeimos gyvenimui.

– Mes dažnai aukojame pamirštiems, paliktiems ir sergantiems. Darome tai skambučiais, trumposiomis žinutėmis ir bankų pervedimais, tačiau pamirštame ryšį. Jis juk svarbiau už bejausmį pinigą?

– Kai tik pradėjome bendrauti neformaliai, vaikai atgijo ir tarsi natūraliai prabilo: aš noriu tokių santykių, man reikia betarpiškumo, gal net apsikabinimo ar bendros nuotraukos. Tai maži dalykai, tačiau jie rodo labai daug: aš tave myliu, esu tau palankus, noriu, kad tu augtum. Vaikai labai greitai pajaučia suaugusiųjų palankumą, jie supranta, kad dideli žmonės ne tie, su kuriais reikia kovoti. Mane tai jaudina. Matėte mergaitę, kuri grojo violončele be stygos? Greičiausiai, taip. Tačiau kitos, tiesiančios lėkštelę su saldainiais, veikiausiai nepastebėjote. Žiūri ji į mane ir sako: prašom, vaišinkitės. Gražu, bet dar labiau graudu. Mergaitė neturi beveik nieko savo, tačiau ji nori dalytis. Didžiausias džiaugsmas matyti tokius vaikus, manau, būtent tokie reginiai ir yra čia dirbančiųjų variklis. Per tokį santykį žmonės gauna tai, ko negautų kitoje aplinkoje, su savo artimaisiais, draugais ir bičiuliais. Tai yra žmogiškojo santykio slėpinys, tiksliau, meilės. Jo mes ilgimės visi, vaikai – taip pat.

– Laukdami šv.Kalėdų ir per jas mes tampame itin geri: dalijamės, užjaučiame, išklausome, dovanojame. Pasibaigus šventėms išgaruoja ir gerumas. Kaip būti geram visus metus?

– Šventės – laikas pabandyti savo gerumą, o paskui nebijoti peržengti slenkstį dažniau, nei tai darėme anksčiau. Jei tai atsitinka, šventė tarsi prasitęsia mūsų rutinoje, kasdienybėje ir monotonijoje. Žmogaus širdis ilgisi gerumo, švelnumo, bėda ta, kad visi mes laukiame. Ko? Laukiame, kad prie mūsų prieitų, mums ką nors duotų, mus pakalbintų ir būtų mums palankūs. Įdomiausia tai, kad jei mums pavyksta būti pirmiems, gauname tai, ko ilgimės, – santykių švelnumo. Kitas dalykas – pradedame po truputį suprasti, kad šio gyvenimo prasmė – kaupti ne materialius dalykus, bet santykių lobį. Juk aukščiausia vertybė – bendrystė, bendravimas. Kuo mums labiau pasiseka, tuo labiau mes save išpildome ir tuo daugiau džiaugsmo gauname. Šventės yra gerai, nes jos mus padrąsina ir pastūmėja link įpročio šventę pasidaryti dažniau. Taip, keistas dalykas, bet jei žiūrėtume į Dešimt Dievo įsakymų, juose švęsti yra įsakyta, o dirbti – ne. Ką tuo norima pasakyti? Tai, kad mes turėsime daugiau problemų dėl švenčių nei dėl darbų. Mums reikia tam tikro nusiteikimo ir pasiryžimo stabtelėti, viską atidėti į šalį ir pasakyti: šiandien aš būsiu su šiais vaikais. Žinau daug žmonių, kurie, aplankę slaugos, senelių ar vaikų globos namus, patyrė begalinį džiaugsmą ir negali be to gyventi. Teko matyti vieną moterį, kuri nakvynės namuose tvarstė žmogų iš gatvės. Pamatęs vaizdą aš išsigandau, o ji man su šypsena sako: kunige, nesibaiminkite, šis žmogus – karys. Jis kovėsi su šėtonu ir liko gyvas. Ar ne nuostabu? Mes jį apraišiosime, slaugysime ir vėl išleisime į mūšį. Gal ištvers? Galiausiai, priėjusi prie manęs, toji moteris klausia: darydama tai, aš jaučiuosi be galo laiminga; kunige, gal aš nenormali? Atsakiau jai: jūs tokia normali, kad aš beveik nenormalus atrodau. Taigi, tai konkretus pavyzdys, kaip žmogus gali matyti tikrovę – su humoru, šviesa ir šiluma. Kitas būtų iškart užlipdęs etiketę, o ši moteris davė šansą atsikelti. Pabandykite ir jūs – juk tai  gyvenimo nuotykiai. Perženkite namų ir savo vidinį slenkstį, perženkite visus tuos: kas ką pasakys, ką pagalvos, kaip atrodys? Išbandykite meilę, o ne tik kalbėkite apie ją.

– Daugeliui šv.Kalėdos siejasi su dovanomis ir lūžtančiu stalu. Lyg ir nėra blogai, tačiau ar materialūs dalykai neužgožia tikrosios šv.Kalėdų esmės?

– Stalas ir dovanos yra labai gerai. Tai tarsi apšilimas. Stalas suteikia priežastį susirinkti, dovanos – pagalvoti apie kitus. Tačiau jei žmogus širdyje nejaučia šventės, tai jau blogai. Didžiulė šventė ateina tada, kai atnaujiname savo santykius su tam tikru žmogumi, kai pasižiūrime į jį ir sakome: aš tave myliu, ačiū tau, mama, tėti. Vieną kartą ir man stuktelėjo, kad turiu padėkoti savo tėčiui. Iš jo išgirdau tą patį: aš tave myliu, sūneli. Šiemet mano tėtis iškeliavo, o aš dėkojau Dievui, kad spėjau pasakyti tai, ką tiek laiko delsiau. Klystate manydami, kad sentimentai ir švelnumas – moteriškos savybės. Eikite drąsiai ir sakykite tai, ką jaučiate. Dovanos? Jeigu dovanos padrąsina, tuomet gerai, bėda, kad kartais mes jomis prisidengiame. Žiūrint teologiškai, Dievas tampa dovana žmogui, kad žmogus taptų dovana kitam ir pačiam Dievui. Tai šventieji mainai – dvipusis eismas. Netgi žodis "komercija" pirmiausia pavartotas teologijoje, aprašant mainus tarp Dievo ir žmogaus. Tik vėliau šis žodis pradėtas vartoti kaip ekonomikos terminas. Taigi, mano minėti šventieji mainai turėtų vykti mums bendraujant. Tai yra giliausia švenčių prasmė.

Stalas suteikia priežastį susirinkti, dovanos – pagalvoti apie kitus. Tačiau jei žmogus širdyje nejaučia šventės, tai jau blogai.

– Suaugę žmonės nebemoka džiaugtis ir pavydžiai žiūri į vaikus, kuriems laimę suteikia net nago dydžio ledinukas, paslėptas vokelyje su užrašu "Be šv.Kūčių nekišk nagučių". Kaip susigrąžinti šį jausmą?

– Tam tikra prasme mums reikia grįžti į vaikystę ir prisiminti, laiką, kai maži dalykai mus džiugino labiau nei dideli. Tiesą sakant, galėtume išsikelti tikslą tapti vaikais gerąja prasme, arba turėti vaiko dvasią, kurioje telpa betarpiškumas, paprastumas ir spontaniškumas. Mes pamiršome džiaugsmą be pastangų, kuris neturi didelės priežasties. Tai gali būti nauja diena, skanios kavos puodelis, gera knyga, jautrus žodis. Išmokti džiaugtis mažais dalykais – didžiausias menas. Jei to nesugebame, praleidžiame gyvenimą laukdami kažko, o tada sakome: gyvenimas prabėgo, ko aš laukiau? Taigi, arba mes džiaugiamės gyvenimu, arba jis bus nuolatinis laukimas ir nepasitenkinimas. Beje, nepasitenkinimas labai greitai gali tapti gyvenimo būdu, kuriam būdinga kritika. Dėl to turime problemų  įsijausti į kitą žmogų. Kritika – tai sienos, kuriomis apsistatome, o įsijautimas – bandymas tas sienas įveikti. Lietuviai turi atlikti labai daug namų darbų mokydamiesi įsijausti.

– Nuo pirmadienio laikysiuosi dietos, nuo Naujųjų – nerūkysiu. Visiems mums reikia atskaitos taško naujai pradžiai. Kieno pradžia ar pabaiga gali būti šv.Kalėdos?

– Keistas dalykas, bet didžioji išmintis, arba didysis džiaugsmas ir malonumas, – mokėti atidėti malonumą. Jei aš noriu jausti gyvenimo džiaugsmą, man reikia išmokti priimti nemalonumą. Tarkim, atlikti seniai atidėliotą darbą ir tokiu būdu priimti to karto išbandymą, bet paskui ilgą laiką jausti džiaugsmą. Mes gana dažnai pasirenkame atvirkštinę schemą – atidėliojame ir prarandame džiaugsmo galimybę. Jei mylite save – priimkite iššūkį, priimkite išbandymą čia ir dabar. Septynis kartus pakartokite tą patį dalyką, ir įprotis įsitvirtins. Vadinasi, tereikia iškentėti iki septynių kartų ir bus lengva daryti gera. Netgi gera daryti gera.