Ž. ir G. Kalinauskai Kauno rajone žadą atimančią sodybą sukūrė nuo nulio

Nustebino aplinkinius

Iš Kauno kilęs G.Kalinauskas į Kazachstaną išvyko auštant Lietuvos nepriklausomybei. Šioje šalyje jis vertėsi prekyba, daugiausia automobilių dalių.

"Iš pradžių minčių ketvirčiui amžiaus pasilikti svečioje šalyje nebuvo. Tačiau čia susipažinau su būsima žmona, gimė vaikai, vėliau – anūkai. Taip ir įleidau šaknis", – pasakojo vyras.

Šeima gyveno Pavlodaro srityje, šiaurės rytų Kazachstane. G.Kalinauskui čia sekėsi neblogai, jis turėjo savo verslą, augino arklius ir ponius. Nuogoje stepėje darbštus vyras įrengė savo dirbtuves, arklides. Vis dėlto tėvynės ilgesys nugalėjo.

"Grįžti į Lietuvą mus paskatino ir ekologinės priežastys. Pavlodare daug gamyklų, tačiau nėra jokių valymo įrenginių. Tad žiemą sulaukdavome rožinio sniego. Vasarą vaikams pripylus baseiną vandens, jis pernakt taip pat nusidažydavo rausva spalva, – atskleidė pašnekovas. – Be to, į Lietuvą norėjo ir žmona su vaikais. Dažnai čia apsilankydavome, tad juos žavėjo miškinga lietuviška gamta. Kazachstane vien stepės, aplinka kur kas skurdesnė. Pavlodaro klimatą palyginus su grynu Čekiškės oru, jie skiriasi kaip diena ir naktis."

Prieš šešerius metus į Lietuvą atvykę Kalinauskai pirmiausia įsikūrė Vaišvydavoje, tačiau toliau dairėsi tinkamos vietos namams. G.Kalinausko dėmesį patraukė skelbimas apie Čekiškėje parduodamą sklypą. Nuvykęs jo apžiūrėti vyras suprato – būtent to ir ieškojo. Vis dėlto mažai kas suprato tokį kauniečio užsidegimą. Šio sklypo ilgą laiką niekas nepirko, nes į jį nevedė joks kelias, čia nebuvo jokių komunalinių patogumų. Juo nesidomėjo ir žemdirbiai, nes žemė buvo per prasta dirbti. Tačiau veikli Kalinauskų šeima čia nuo nulio įrengė žavią sodybą su pavėsine, duonkepe, rūkykla ir didžiuliu tvenkiniu. Šeimininkai taip pat nutiesė kelią, kuriuo patogu naudotis ir kitiems miestelio gyventojams. Šiandien sodybą puošia savomis rankomis sodintų medžių įvairovė – kalnų pušaitės ir juodosios pušys, obelaitės, šilkmedžiai, magnolijos, šilauogių krūmai. Ant teritorijoje esančio šlaito taip pat stovi įspūdingas medinis namas su apžvalgos bokšteliu. Nuo čia atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į Dubysos slėnį.

"Įrengiant sodybą kilo nemažai problemų dėl vandens, – pripažino G.Kalinauskas. – Kol jo radau, už namo gręžiau net 183 m. O vietoje, kur dabar yra šulinys, teko gręžti 129 m." Tačiau sunkiausia jau praeityje – šiandien sodyboje visi patogumai. Žinoma, jos įrengimas pareikalavo daugybės laiko ir pastangų. Didžiulei sodybos teritorijai daug dėmesio būtina skirti ir dabar. Tačiau G.Kalinauskas tikina, kad tai – malonūs rūpesčiai.

"Sodybos teikiama ramybė neįkainojama. Aš ir žmona ją prižiūrime su malonumu, stengiamės nepersidirbti. Pavargę susėdame terasoje ir geriame arbatą, prie kurios įpratome gyvendami Kazachstane", – pasakojo jis.

Vieta: nuo apžvalgos bokštelio atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į Dubysos slėnį.

Pomėgis – kolekcionavimas

Sodybos kieme efektingai atrodo stovintis akmeninis staliukas. Jį iš girnos padarė pats sodybos šeimininkas su žentu. Svečių akį traukia ir prieš gyvenamąjį namą stovintis didžiulis akmuo. Jį, sveriantį 37 tonas, G.Kalinauskas atsivežė iš Plikių miestelio, Klaipėdos rajono.

Pavėsinėje pašnekovas laiko ir senų lietuviškų buities rakandų kolekciją. Vienas tokių – senovinis medinis įrankis batams nusiauti. Jį įsigijus, G.Kalinauskui iš pradžių pačiam teko nemažai pasukti galvą svarstant, kas tai per prietaisas. Na, o šiandien smagu jį parodyti užsukusiems svečiams. Pašnekovas pripažino apskritai mėgstantis kolekcionuoti. Kazachstane jam priklausė net 4 tūkst. porcelianinių statulėlių kolekcija. Tačiau visos jos parsigabenti į Lietuvą nebuvo įmanoma, tad vyras ją pardavė. Užtat į gimtinę parkeliavo keletas vyro kolekcionuojamų senovinių patefonų ir gramofonų. Vieną jų pašnekovas čia pat pademonstravo.

"Gramofoną pirkau Kazachstane, tačiau jis pagamintas Europoje. Šiam prietaisui ne mažiau kaip 140 metų", – atskleidė sodybos šeimininkas. Grįžtant į Lietuvą Kalinauskams teko parduoti ne tik statulėles, bet ir nemažai kito užgyvento turto. Šeima atsisveikino su grynakraujais lenktyniniais žirgais, dvylika ponių. Kazachstane liko šeimos namas ir dirbtuvės, pasiliko ir viena iš keturių Kalinauskų dukterų su šeima. Tačiau ji taip pat planuoja atvykti į Lietuvą.

Kitos Kalinauskų dukterys gyvena Kaune. Jauniausia – būsima Čekiškės gimnazijos dvyliktokė. G.Kalinauskas džiaugiasi, kad šeimai puikiai pavyko įsilieti į gyvenimą jo gimtinėje. Kalbos barjerą šiek tiek jaučia tik iš Ukrainos kilusi žmona, tačiau lietuviškai ji puikiai supranta.

"Namuose kalbame rusiškai. Tad kai atvykome, jauniausia dukra kurį laiką lankė Kauno A.Puškino rusų gimnaziją. Tačiau vėliau pati pareiškė – eis mokytis į Čekiškės gimnaziją. Siūliau iš pradžių lietuvių kalbos pasimokyti su repetitoriumi, bet ji atsisakė. Dabar dukra puikiai kalba lietuviškai, o gramatikos žiniomis neretai pralenkia ir Lietuvoje užaugusius klasės draugus. Anūkės taip pat keliauja į lietuvišką darželį, moka deklamuoti ilgiausius eilėraščius", – didžiavosi jis.

Auga: šiandien sodybą puošia savomis rankomis sodintų medžių įvairovė – kalnų pušaitės ir juodosios pušys, obelaitės, šilkmedžiai, magnolijos, šilauogių krūmai.

Vis dėlto, šeimai gyvenant Kazachstano šiaurėje, netrūko ir lietuviškos dvasios. Į Kazachstano stepes buvo ištremta nemažai lietuvių, tad šiame krašte gyvena jų palikuonys. Žinoma, lietuviškai jie jau nekalba, tačiau turi senelių pavardes ir žino jų istoriją. "Kazachstane teko dirbti su vienu sentikiu, kilusiu iš Lietuvos. Jo žmona į darbą mums atnešė pietų. Atidariau dėžutę, o ten – cepelinai", – šypsojosi G.Kalinauskas. Pašnekovas pripažino, kad iš gyvenimo svečioje šalyje labiausiai ilgisi tenykštės virtuvės. Kazachai labiausiai mėgsta arklieną ir kurdiukinę avieną, tai Lietuvoje nėra taip įprasta. "Grįžęs į gimtinę iš pradžių taip pat laikiau avis. Tačiau čia pamėgtiems patiekalams tinkamos rūšies tiesiog nėra. Kazachstano avys turi vadinamąjį kurdiuką – riebalų telkinį po uodega. Būtent iš jo daromas nuostabaus skonio plovas. Kurdiuką įprasta ir marinuoti su druska, česnakais bei raudonaisiais pipirais. Tokiame mišinyje palaikius jį dvi savaites, galima valgyti kaip lašinius", – pasakojo pašnekovas.

Kazachiško gyvenimo ypatumai

Pasak G.Kalinausko, žmonės Kazachstane yra išties draugiški. Tačiau tenykščiai papročiai lietuvių ausiai skamba kiek neįprastai.

"Jei tave kviečia į svečius, būtinai turi užsukti, nesvarbu, kad jau vėlus vakaras. Viešnagės atsisakymą kazachai suprastų kaip didžiulį įžeidimą", – tikino pašnekovas. Medžioti mėgstančiam vyrui teko ne kartą dalyvauti ir vilkų medžioklėse. Anot jo, Kazachstane, kitaip nei Lietuvoje, tam nereikalingi leidimai. O medžiojama ne tykant būdelėse, bet važinėjant su sniego motociklais ar automobiliais. "Vienoje medžioklėje aš, vienintelis europietis, dalyvavau su kazachais ir totoriais. Vakare buvau pakviestas pas vieną bendražygių į svečius. Susėdome prie dastarkhāno – mažo tradicinio staliuko. Man, kaip garbiam svečiui, buvo atnešta virta avino galva. Kazachstane gyvuoja toks paprotys – gerbiamas svečias turi pjaustyti galvą ir dalyti jos dalis kitiems vakarienės dalyviams. Tačiau galioja nerašyta taisyklė – galvos negali pjaustyti tas, kurio tėvas vis dar gyvas, – neįprasta patirtimi dalijosi G.Kalinauskas. – Aš nežinojau, kaip tiksliai visa tai turi atrodyti, tačiau kazachai pažadėjo pamokyti. Avino liežuvis paprastai įteikiamas šeimininkei, kad ji būtų plepi ir linksma. Ausis daviau šeimininkų vaikams, kad jie puikiai girdėtų. O akis – medžiotojams. Paskui galvos mėsą reikia nupjaustyti ir sudėti į sultinio su svogūnais pilną dubenį. Vėliau šeimininkai papasakojo man, kaip reikia atidaryti kaukolę ir išimti avies smegenis."

Vis dėlto didžiausią įspūdį G.Kalinauskui paliko tradicinis kazachų patiekalas beshbarmakas. Tai specialiai paruošta arklienos mėsa, patiekiama ant virtų lakštinių. "Arkliena Kazachstane išties skani, o štai kiaulienos kazachams valgyti neleidžia religinės priežastys", – pasakojo pašnekovas. Pats G.Kalinauskas verda skanų, tradicinės kazachų virtuvės įkvėptą plovą, kurio neretai užsuka paragauti ir kaimynai. Į plovą G.Kalinauskas deda paties šiltnamyje užaugintas daržoves ir naminę jautieną. "Džiaugiuosi grįžęs į Lietuvą. Tikra tiesa, kad tik gimtinėje randi sielos ramybę, – šypsojosi jis. – Didžiąją dalį gyvenimo tremties vietoje Kaliningrade pragyvenęs mano senelis, paskutiniais gyvenimo metais taip pat grįžo į Lietuvą. Puikiai suprantu, kodėl jį taip traukė vis vien sugrįžti, nors jau buvo šaknis įleidęs svetur."

Atmosfera: sodybos teikiama ramybė neįkainojama.

Veiklus vyras jau turi idėjų, kuo norėtų užsiimti ir gimtinėje, bet jų dar neatskleidžia. Kol kas visas jo dėmesys atitenka šeimai ir išpuoselėtai, kiekvieną aikčioti priverčiančiai sodybai. O juk buvo laikas, kai aplinkiniai tik gūžčiojo pečiais – ką iš tolimo krašto atvykusi šeima veiks šiame plyname lauke?

"Darbo teko įdėti išties nemažai, bet visą laiką jautėmės laimingi. Vos per kelerius metus mūsų sodinti medžiai užaugo ir suvešėjo, iškastame tvenkinyje plaukioja didžiulės žuvys. Čia vietos užtenka ne tik mums, bet ir paviešėti atvykstančioms dukroms su anūkais", – džiaugėsi G.Kalinauskas. Jo savomis rankomis įkurta sodyba kaip gražiausia buvo įvertinta ne tik Čekiškėje, bet ir visame Kauno rajone.