Arkliams kadaise statyti būstai – erdvūs, stilingi, ilgaamžiai. Nenuostabu, kad senosios arklidės, praradusios pirminę paskirtį, virsta kultūrinėmis ar gyvenamosiomis erdvėmis.

Žirgų tvirtovė pakaunėje

2014-ieji pagal Rytų horoskopą yra Žaliojo medinio arklio metai. Tai ne šiaip gyvūnas.  Baltų kultūroje arklys, žirgas buvo sakralus, gerbiamas. Ilgą laiką tai buvo didžiausias žmogaus pagalbininkas. Žirgas buvo ir tebėra prestižo įrodymas. Prieš kelis šimtus metų didikai šiems gyvūnams statė itin erdvias, puošnias arklides, jų architektūra lygiavosi į šeimininko rūmų architektūrą.

Atsiradus automobiliams, žirgų poreikis sumenko. Jodinėjimas žirgais liko kaip pomėgis, sportas. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse senosios arklidės liko be žirgų ir karietų, tačiau šias erdves žmonės sėkmingai pritaiko sau. Erdviose patalpose dažnai įrengiamos kultūrinės erdvės – salės, tačiau kartais, panašiai kaip senosios gamyklos, arklidės virsta studijos tipo būstais per kelis aukštus.

Itin puošnios ir prašmatnios arklidės maždaug prieš pusantro šimto metų buvo pastatytos netoli Kauno – Raudondvario dvare. Šis pastatas, kaip ir kiti dvaro objektai, atspindi XIX a. magnatų statybos užmojus, gyvenimo būdą, pomėgius.

Derėjo prie rūmų pastato

Įžengus pro Raudondvario dvaro vartus, arklidės išnyra kairėje. Tai masyvus, U raidės formos raudonų plytų pastatas. Jis puošnus ir tuo ne itin atsilieka nuo kitų komplekso statinių. Arklides išduoda nebent tai, kad apvaliose fasado nišose įmontuotos dvi arklio galvos skulptūros.

Tiesa, akmenims grįstame kieme galima žvelgti į gausybę masyvių durų, kurios irgi užmena čia buvus tarsi kažkokį garažą.

Specialistai teigia, kad XIX a. antrosios pusės dvaruose žirgais buvo ypač domimasi. Jie buvo garbės, prestižo reikalas, tad ir arklidės (žirgynai) turėjo atrodyti respektabiliai. Pastebima, kad arklidžių architektūra dažniausiai skyrėsi nuo ūkinių pastatų, labiau atspindėjo stilistines tendencijas ir architektų kūrybinius ieškojimus.

Juolab, kad paradinis žirgynas buvo statomas arčiau rūmų, vis dėlto arklidžių architektūra negalėjo pranokti šeimininko rezidencijos.

Interjere autentikos mažai

Raudondvario dvaro arklidžių restauravimo ir pritaikymo projekto autorė, Kauno projektavimo, restauravimo ir statybos instituto architektė Regina Tumpienė pasakojo, kad prieš atnaujinimą statinio būklė buvo labai prasta, nes ilgą laiką čia buvo mechaninės dirbtuvės. Tepalai, suodžiai, pasak architektės, padarė nemažą žalą grindų, sienų apdailai, medienai. Be to, buvo kiauras stogas – tai irgi niokojo statinį.

"Mūsų sprendiniais buvo siekiama išsaugoti autentiškus elementus. Vadovaudamiesi ikonografine medžiaga bandėme minimaliomis priemonėmis atkurti buvusį vaizdą ir pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams pagal užsakovo programą. Sąmata buvo labai glausta", – komentavo architektė.

Interjere autentiškų detalių išliko nedaug. "Keliose salėse ir patalpose atradome profiliuotus karnizus. Valant tinką buvo aptikta arklidžių apdaila – baltos koklinės plytelės. Aptikome buvusių arklių gardų pėdsakus", – vardijo pašnekovė.

Autentiškų detalių fragmentai išsaugoti ir bus eksponuojami, o visa kita apipavidalinta naujai, nes nebuvo pakankamai duomenų, kaip patalpos atrodė dvaro gyvavimo laikotarpiu. Tad dabar interjeras atrodo gana šiuolaikiškai – vyrauja baltos sienos. Yra ir daugiau naujovių. Stogo konstrukcijas teko stiprinti šiuolaikinėmis santvaromis.

Gyveno kartu su arkliais

Šiandien ne viskas atrodo kaip XIX a. Ilgainiui nemažai pastato langų buvo padidinti, o pritaikant objektą šiandienai, didesnės angos daug kur paliktos.Tiesa, yra ir originalaus dydžio langų, pavyzdžiui, mansardiniame aukšte. Kai kur buvo užmūrytos neoriginalios durų angos ir atkurti čia buvę langai.

"Medinės durys buvo išlikusios iš arklidžių laikotarpio, bet labai blogos būklės. Pagaminome tokias pačias naujas", – pridūrė R.Tumpienė.

Architektei teko skaityti žmonių pasakojimus, kad šios arklidės buvo vienos puošniausių Lietuvoje. "Arklidės buvo labai aukštos statybinės kultūros, čia buvo laikomi ristūnai – grafo pasididžiavimas. Sakoma, kad arklidėse buvo netgi veidrodžių, žalvarinių detalių", – žiniomis dalijosi R.Tumpienė. Ji atkreipė dėmesį, kad pastatas buvo gerai įrengtas tiek žirgams, tiek žmonėms, nes mansardiniame aukšte gyveno aptarnaujantysis personalas.

Atnaujinto pastato mansardiniame aukšte taip pat bus nedidelės gyvenamosios patalpos atvykstantiems menininkams, pirmame aukšte – menininkų dirbtuvės, ekspozicijų salės. Šiuo metu atliekami paskutiniai vidaus apdailos darbai, tikimasi, kad po kelių mėnesių projektas bus visiškai įveiktas.

Kelias dešimtis metų žirgyne glaudėsi tikintieji

Nuo XIX a. iki 1918 m. Raudondvario dvaras priklausė grafams Tiškevičiams. Žirgynas statytas 1870 m., raudonų plytų fasadai skaidyti "tiudoriškais" langais, lėkštomis trikampėmis sąramomis ir dvipakopiais kontraforsais, gausiai dekoruoti. Trys korpusai – arklidė, maniežas ir ratinė – formuoja pusiau uždarą kiemą. Tai buvo pastatas, skirtas būtent žirgynui, nes darbiniams arkliams skirta arklidė stovėjo kitur.

Žirgynas buvo šiauriniame fligelyje. Per patalpos vidurį ėjo takas, grįstas šešiakampėmis ąžuolinėmis trinkelėmis, virš kurio kabėjo iš užsienio atvežti žibaliniai žibintai, o abipus buvo išsidėstę gardai žirgams.

Garduose grindys buvo iš drėgmei nepralaidžios medžiagos, iš kiekvieno gardo vedė drenažo griovelis į bendrą griovį šalia pagrindinio tako, drenažo vamzdis buvo išvestas į šlaitą. Ant gardų stulpų buvo pritaisytos maždaug natūralaus dydžio ketinės arklių galvos, ant kurių buvo kabinamos kamanos ir apynasriai, kad, reikalui esant, žirgas būtų tuoj pat pažabotas.
Gardų sienos buvo išklijuotos baltomis koklinėmis plytelėmis iki pat lubų. Prie tos sienos pritvirtintos ir geležinės apvalios ėdžios, apačioje jų įmūryti ketaus loviai vandeniui ir avižoms. Arkliai garduose buvo rišami specialiais brizgilais, kurių sistema leido gyvuliui laisvai judėti.

XIX a. pab.–XX a. pr. grafas Benediktas Tiškevičius laikė maždaug 12 žirgų – trakėnų, arabų veislių ir maišytos angliškos veislės su trakėnais. Prie lauko durų stovėjo didelis kubilas su vandeniu, kur buvo plaunamos žirgų kanopos, parvedus juos iš lauko.

Šiaurinė korpuso dalis buvo skirta kumeliukams ir eržilams. Virš arklidės buvo apšildomas kambarys vežėjams, kur stovėjo lovos. Už vežėjų kambario įrengta atskira patalpa, kur gyveno visų vežėjų prižiūrėtojas.

Vakarinis fligelis buvo skirtas maniežui, jo grindys išpiltos smėliu. Kampuose stovėjo trys krosnys patalpai šildyti. Virš šio korpuso palėpės nebuvo. Pietinis fligelis skirtas vežiminei su penkiais dideliais įvažiavimo ratais. Šis korpusas buvo su palėpe, kurioje, manoma, buvo laikomi muzikos instrumentai.
1915 m. vokiečiams susprogdinus Raudondvario bažnyčią, grafas B.Tiškevičius pasiūlė bažnyčią perkelti į dvaro vežiminės korpusą. Nuo 1915 iki 1937 m. čia veikė laikinoji Raudondvario parapinė bažnyčia, o kituose korpusuose buvo sandėliai. 1918 m. susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, Raudondvario dvaras iš grafų Tiškevičių buvo nusavintas, dvarvietėje stovėję pastatai išdalyti įvairioms organizacijoms.

Arklidžių pastatas buvo perduotas bažnyčiai. Apie 1926 m. užfiksuota, kad arklidžių pastatas apleistas, vidaus įranga sunaikinta, langai be stiklų, rėmai supuvę, stogas skylėtas, durys aplūžusios. Bažnyčios komitetui buvo leidžiama iškirsti naujas duris ar padidinti esamas, perdaryti naujus langus.
Laikinoje bažnyčioje stovėjo 10 medinių suolų, buvo medinė sakykla. 1937 m. atstačius bažnyčią, šventovė iš arklidžių iškelta. Sovietmečiu Raudondvario dvare įsikūrė Žemės ūkio instituto eksperimentinis ūkis. Buvusios arklidės pritaikytos mechanizacijos dirbtuvėms, pastatas sudarkytas. Buvo pailgintos langų angos, iš vidaus įrangos nieko neliko.

Architektūros istorikė Jolita Kančienė:

Arklidės – dažnas statinys. Rusijos caro imperijos laikais visoje Lietuvoje buvo statomos arklių pašto stotys, viena iš jų – šalia Kauno rotušės. Čia ne tik pakeisdavo arklius, bet ir apsistodavo nakvynės.

Arklidės – tai ne tvartas, juk arkliai – kilmingi gyvūnai. Lietuvos veterinarijos akademijos pastatuose arklys pagarbintas ne tik jam skirta skulptūra. Vieno iš pastatų apdailoje yra arklio pasaga, kuri aprėmina arkos formos įeigą.

Kadangi dvaruose arklidės buvo statomos arti gyvenamųjų rūmų, tai ir jų architektūra turėjo būti puošni, dekoratyvi, priderinta prie kitų pastatų, sudarė bendrą ansamblį. Prižiūrėti žirgai, puošnios arklidės – aristokratizmo, prestižo požymis. Kaip ir pagrindiniai pastatai, arklidės dažniausiai būdavo mūrinės, erdvės aukštos. Viršuje dažnai būdavo laikomi pašarai. Veterinarijos akademijos žirgyne šienas įkrisdavo pro lubose įrengtus liukus.