Aprėpė daug sričių

"P.Dovydaitis – iškili lietuvių tautos asmenybė, visuomeninis ir politinis valstybės veikėjas, perėjęs akmenuotą patrioto kelią, paženklintą pasiaukojamu darbu, rūpinimusi kitais, siekimu padaryti žmonėms ką nors gera", – taip 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarą apibūdina Kraštotyros draugijos Kauno rajono skyriaus pirmininkas Antanas Vaičius.

P.Dovydaičio veikla – labai plati. Būdamas teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, Lietuvos universiteto profesorius, Kauno "Saulės" gimnazijos direktorius, Ateitininkų sąjungos steigėjas ir vadovas, enciklopedininkas, jis redagavo ir leido apie 40 periodinių leidinių. Labai trumpai – vieną mėnesį 1919 m. – ėjo ministro pirmininko pareigas. Šis šviesuolis – ir vienas Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos, Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjų. Parašė kultūros, religijos, filosofijos mokslo darbų. "Aš ieškau ir randu malonumo padaryti bent kiek žmonėms gera, padirbėti Aukščiausiajai Tiesai, Gėriui ir Grožiui", – yra rašęs P.Dovydaitis. Žvelgiant į visus jo veiklos barus, susidaro įspūdis, kad ši iškili asmenybė dirbo ten, kur matė esant reikalingiausia. 1975 m. Čikagoje išleistoje knygoje "Pranas Dovydaitis" tai tvirtina ir filosofas Juozas Girnius: "Dovydaičio gyvenimo žiūra buvo labai paprasta – reikia būti visur ten, kur esi reikalingas ir gali būti naudingas… Nesvarbu, ar tai bus didelės ar mažos pareigos, intelektualinis ar "juodas" darbas (…). Todėl Dovydaitis su vienodu atsidėjimu savo sodelyje augino obelaites ar darbininkų susirinkimo organizatoriams talkino paruošti salę, skaitė darbininkams ar mokslininkams paskaitą, dalyvavo tarnaičių susirinkime ar vyskupų pasitarime. Reikia Lietuvos mergaitėms žurnalo – Dovydaitis išleis "Naująją Vaidilutę". Reikia Lietuvai mokslinių žurnalų – Dovydaitis juos suorganizuos. (Tai žurnalai "Logos", "Kosmos", "Soter"). Reikia krikščionių darbininkų sąjūdžiui vadovauti – Dovydaitis stos jos priešakin. Reikia kaliniams globos – Dovydaitis eis ir tan baran. Reikia "Darbininkui" straipsnio – Dovydaitis, kad ir nelauktai užkluptas, redaktoriui pasakys: ateik tą ir tą valandą. Reikia Lietuvai Ministro pirmininko pačiomis lemtingiausiomis pavasario dienomis – Dovydaitis sudarys Ministrų kabinetą."

Susijęs su Čekiške

Vienas P.Dovydaičio gyvenimo etapas susijęs su Čekiške. 1935 m. Lietuvos valstybė jį, kaip ir kitus Vasario 16-osios akto signatarus, apdovanojo žeme. Taip signataras iš parceliuojamo Prienų dvaro Paprienių kaime gavo 20 ha žemės sklypą. "Ši žemė jam buvo tokia brangi, kad Marijampolės apskrityje gimęs P.Dovydaitis ją vadino antrąja gimtine. Sužavėtas greta tekančios Dubysos grožio, vėliau nusipirko ir dalį Girutės miško, – pasak A.Vaičiaus, porą metų nuomojęs žemę, P.Dovydaitis 1938 m. pradėjo pats ūkininkauti. – Profesorius mokėjo dirbti visus žemės darbus. Pats dirbo, kirto krūmus, o kartu su kunigu Martišiumi užveisė ir didelį sodą."

Šio sodo likučiai dar ir dabar išlikę. Gavęs iš banko 10 tūkst. litų paskolą, signataras Paprieniuose ėmė statyti trobesius. Pirmiausia pasistatydino iš molio drėbtą tvartą su daržine. Kol statėsi gyvenamąjį namą, pats gyveno viename tvarto gale įsirengtame kambaryje. Gyvenamajame name iki Antrojo pasaulinio karo P.Dovydaitis spėjo įrengti tik pora kambarių. Pokario metais šis nebaigtas statyti medinis namas buvo pervežtas prie tuometės Čekiškės vidurinės mokyklos, jame buvo įrengtos klasės. Dabar čia – mokytojų butai.

Pasak A.Vaičiaus, signataras planavo ūkį Paprieniuose paversti kultūros židiniu. Išėjęs į pensiją, jis planavo iš Kauno į čia parsivežti savo biblioteką, toliau dirbti mokslinį darbą, tvarkyti raštus. Vietos gyventojų atmintyje profesorius išliko kaip paprastas, nuoširdus, pasirengęs padėti, nelaimėje materialiai paremdavęs žmogus.

Sušaudytas lageryje

Dar tebedirbdamas Kauno "Saulės" gimnazijoje, P.Dovydaitis įsijungė į akademinį darbą. Skaitė filosofijos istorijos paskaitas, vėliau profesoriavo Vytauto Didžiojo universitete, buvo Teologijos-filosofijos fakulteto sekretorius, Religijų istorijos katedros vedėjas. Užsitraukęs tautininkų valdžios nepasitenkinimą dėl ateitininkų veiklos plėtojimo bei kritiškų paskaitų, 1932 m. kartu su Juozu Eretu bei Jonu Leimontu suimtas, pusantro mėnesio kalintas. 1936 m. jis buvo trumpam pašalintas iš universiteto, vėliau suvaržyta jo mokslinė veikla.

Sovietams uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, profesorius buvo atleistas iš pareigų. 1941 m. birželio 14 d. su šeima ištremtas. Žmona Marcelė su dukra Laima ir sūnumi Vytautu išvežti į Tomsko, sūnus Jonas – į Archangelsko sritį. Nebuvo išvežta tik vyresnioji dukra Ona, kurią nuo tremties apsaugojo iš vyro ukrainiečio gauta Malko pavardė. P.Dovydaitis išvežtas į Uralo šiaurę, kur kirto mišką, tiesė miško kelius. Nuo sekinančių darbų labai nusilpo, tačiau tai nepalaužė jo vidinės stiprybės: nepraradęs vilties, jis drąsindavo ir kitus.

1942 m. kartu su kitais 30 kalinių inteligentų išsiųstas į Sverdlovsko kalėjimą, kur buvo tardomas, apkaltintas kontrrevoliucine veikla. Vadinamosios Trejukės (Trojkos) sprendimu, tais pačiais metais viename Uralo lagerių jam įvykdyta mirties bausmė – sušaudymas.

Atgimimo metais šviesuolis buvo reabilituotas, 2000 m. Popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė kankiniu.

"Jis žuvo, nes priklausė šviesiam ir doram teisingumą ir žmogiškumą mylinčiam pasauliui ir tikėjo, kad gėris pranašesnis už blogį, kad anksčiau ar vėliau žmogus išsilaisvins iš nužmogėjimo spąstų, prievartos režimų ir kruvinų diktatūrų", – savo prisiminimuose rašė signataro sūnus Jonas Dovydaitis.

Saugo šviesuolio atminimą

Simbolinis P.Dovydaičio kapas yra Vilniaus Rasų kapinėse. Tai kenotafas trims Vasario 16-osios akto signatarams, kurių palaidojimo vieta nežinoma: Vladui Mironui, Kaziui Bizauskui ir P.Dovydaičiui.

Buvusią P.Dovydaičio sodybvietę Čekiškės seniūnijos Paprienių kaime ženklina paminklinis akmuo ir kryžius. "Profesoriaus mirties dieną lapkričio 4 d. čia padedame gėlių, uždegame žvakelę – juk tikrasis jo kapas nežinomas. Malonu, kai per Vėlines randame uždegtų žvakučių ir prie P.Dovydaičiui atminti Čekiškės bažnyčios šventoriuje esančio paminklinio kryžiaus", – sako šviesuolio atminimo išsaugojimu besirūpinanti Čekiškės P.Dovydaičio gimnazijos istorijos mokytoja Eglė Simonaitienė. Mokytojos žodžiais, saugoti atminimą įpareigoja gimnazijai suteiktas vardas, šiose apylinkėse P.Dovydaičio palikti pėdsakai, vietos gyventojų prisiminimai.

"Sakome, kad mes, gimnazijos bendruomenės nariai, esame dovydaičiukai. Gimnazistus raginame sekti signataro idealais", – E.Simonaitienė gimnazistams dažnai primena šviesuolio moto daryti žmonėms gera, dirbti tiesai, gėriui, grožiui. Šie žodžiai kabo gimnazijoje šalia šviesuolio portreto.

Neseniai gimnazijoje vykusiame P.Dovydaičiui skirtame minėjime moksleiviai demonstravo istorijos žinias, žiūrėjo dokumentinę apybraižą, buvo apdovanoti geriausi gimnazistai.

Gimnazijoje tebevyksta šviesuoliui skirtos parodos, Čekiškės Švč.Trejybės bažnyčioje – paroda apie P.Dovydaičio čia inicijuotą ateitininkų veiklą, "Aušros" gimnazijoje Kaune – jo gyvenimui ir kūrybai skirta paroda.

Kai kurie jaunieji čekiškiečiai jau pradeda treniruotis ruošdamiesi Kovo 11-ąją vyksiančiam ištvermės reikalaujančiam tradiciniam bėgimui dėl pereinamosios P.Dovydaičio taurės. "Vaikai bėga 7 km 200 m – atstumą išmatavome tiksliai. Bėgama iš vadinamosios Dovydaitynės Paprieniuose iki gimnazijos Čekiškėje. Bėga norintieji, tie, kurie jaučiasi pakankamai stiprūs įveikti šį atstumą. Jei nepavyksta, važiuoja autobusiukas ir jėgų pritrūkusiuosius surenka", – pasak mokytojos, vis dėlto daugelis bėgikų šį atstumą įveikia.

Pavasarį paskutinio skambučio šventėje geriausiam Čekiškės abiturientui signataro artimieji įteiks tradicinę P.Dovydaičio premiją. Šios iniciatyvos autorė – signataro dukterėčia kaunietė Rita Dovydaitytė-Dagienė.