Kauno rotušės ūkvedys Albertas Jakštas savo gyvenime pastebi sutapimų. Pirmojoje darbovietėje – mėsos kombinate, kuriame pradėjo dirbti būdamas šešiolikos metų, A.Jakšto viršininkė buvo moteris. Dabar, paskutinėje darbovietėje, jam vadovauja taip pat moteris. Albertas parašė pareiškimą priimti į pirmąją darbovietę ir išeiti į pensiją tą pačią dieną – rugpjūčio 6-ąją.

Dirba ir drabužininku

"Ne, ne, jokia mistika netikiu. O štai sutapimais ir skaičiais – tikiu, – prisipažino rugsėjį baigsiantis beveik dviejų dešimčių darbo karjerą Kauno rotušės vyriausiasis specialistas materialiam aprūpinimui ir renginiams, arba, paprasčiau, ūkvedys A.Jakštas.

"Ašarų nebus, į pensiją išeiti nebijau. Noriu tyliai, be baliaus. Reikia, kad Rotušėje dirbtų jaunesni", – kalbėjo vyras.

67 metų A.Jakštas turi ne tik prižiūrėti, ar nesulūžę bene gražiausio Kauno pastato – rotušės – langai, ar veikia kompiuteriai, ar nesugadintos spynos, ar kur nors neįtrūkęs vamzdis.
Kartais per renginius jis dirba drabužininku ir net turi teisę tuokti poras! Per septyniolika darbo Kauno rotušėje metų Albertas lemtingąjį "taip" išgirdo iš beveik 11 tūkst. jaunavedžių porų.

Vaiduoklių nėra

Jis nė akimirkos nesusimąstęs pasako, kad reprezentaciniam Kauno pastatui, rotušei, vadinamai Baltąja gulbe, – 472 metai, o kertinis akmuo buvo padėtas 1542 m. liepos 28 d. 10.30 val.
Albertas turbūt žino visas Kauno rotušės paslaptis. Tačiau nepasakoja. Tik vėliau pasiteirauja, ar žinome, kad ji – pasvirusi: "Bokštas. Važiuotumėte nuo "Akropolio" pusės – pamatytumėte. Bet ji stovės, stovės."

Ūkvedys tvirtai įsitikinęs, kad vaiduoklių ir dvasių rotušės bokšte, menėse ar rūsiuose nėra.

"Na taip, girdėjosi įvairių garsų, tačiau rotušė stovi aikštės viduryje, grindinys – akmenys. Ji puikiai sugeria garsus, – aiškino Albertas. – Trinktelėjo kažkur aikštėje durys, o pas mus jau girdisi. Sako, kad yra slaptų tunelių, bet jų nemačiau. Po ja – tik Keramikos muziejus."

165 pakopos aukštyn ir žemyn

"Albertai, tai kada tuoksimės? – šmaikštauja Keramikos muziejuje lankytojų laukianti Genutė. 1976 m. Kauno rotušėje susituokęs, bet vėliau išsiskyręs jaunatviškas senjoras dabar vienišas. Juokus mėgstanti Genutė – ištekėjusi. "Vyras ne siena, galima pastumti", – juokauja ji.

Besišypsodamas A.Jakštas veda rotušės koridoriais: šį gražų 53 m aukščio pastatą jis jau pažįsta kaip savo penkis pirštus, todėl nepasiklystų ir aklinoje tamsoje. Albertas mintinai žino kiekvieną kampą, padėtą daiktą, visas duris ir daugiau nei 40 langų.

"Nuo apačios iki varpo viršuje – 165 laipteliai. Užlipu per tris minutes", – A.Jakštas neretai laipioja mediniais ir siaurais laipteliais – apžiūri, ar viskas gerai.

"Jei nerūkote, užlipti nebus sunku, – nusijuokė vyras, vikriai kopdamas laipteliais ir pasakodamas apie rotušę. – Nuo šito balkonėlio iš aukštai ne visi drįsta pažiūrėti į Kauną. Jiems baisu. Kaunas iš čia atrodo kaip žemaūgis kaimas."

Kovotojas su karveliais

Rotušės viduje stūksančios galingos medinės sijos, remiančios pastatą iš vidaus, A.Jakštui primena kluoną – trūksta tik šieno.

"Gerai, kad buvo atliktas kapitalinis remontas, – džiaugėsi Albertas ir prisiminė laikus, kai, artėjant šaltajam sezonui, reikėdavo klijuoti kiaurus langus lipnia juosta. – Rotušėje buvo įsikūrę ir pulkai karvelių, kurie atskrisdavo net į pagrindinę salę. Kartą į mažąją salę įskrido net varna. Tuomet užsieniečiai dalyvavo renginyje. Jie manė, kad tai buvo originalus sumanymas."

Kovodamas su karveliais kartą rotušės ūkvedys 165 pakopas aukštyn ir tiek pat žemyn įveikė net 70 kartų per dieną!

"Ir negalėjau laikytis už turėklų, nes rankose nešiojau stiklus langams", – praeitį prisiminė A.Jakštas.

Tiesa, kelis kartus jis galvą kaukštelėjo į viršun kylančius laiptus, kur ekstremalai, leidęsi trosais pro rotušės langą per Kalėdų renginį, buvo palikę įsuktus varžtus: žaizdą net siuvo medikai.

Neleido išsimiegoti žiurkės

"Kartą sėdžiu ir staiga – pokšt radiatoriaus vamzdis, pradėjo tekėti vanduo. Gerai, kad vasara, šaltas vanduo, – prieš remontą rotušėje įvykdavo ir tokių nelaimių. Kelis kartus užliejo net rūsį, kuriame yra muziejus. – Kol nubėgi užsukti vandens, jau ir apsemia."

Albertui tekdavo keltis ir 2 valandą nakties, kai suveikdavo signalizacija: saugos tarnybos darbuotojai ūkvedį yra atsivežę iš Aleksoto, kuriame šis gyvena nuo 1953 m.

Per rotušėje vykstančius renginius A.Jakšto darbas kartais baigdavosi net 4 valandą ryto. Vieną kartą Albertas nusprendė nakvoti darbe.

"Tačiau pakampėse išgirdau krebždant žiurkes ir persigalvojau", – nusijuokė graužikų nebijantis, bet į garsus jautriai reaguojantis A.Jakštas.

Dar jautriau jis reagavo, kai vienintelį kartą rotušėje jį apvogė: pasitikintis žmonėmis Albertas durų nerakina. Paliko švarką su pinigine, o ją – pavogė.

"Ir tai buvo jau pagyvenę žmonės, kurie į rotušę gabeno eglutes labdaros renginiui, – nuliūdęs pasakojo Albertas. – Laimė, kai jau buvau parašęs pareiškimą policijai, paskambino žmogus ir rado visus dokumentus, išmestus į griovį."

Kaip baltas garvežiukas

Daugiausia darbo A.Jakštui, kaip ir visiems rotušės darbuotojams, – nuo gegužės iki rugsėjo, kai būna pats santuokų bumas. Per savo darbo metus Kauno rotušėje Albertas sutuokė apie 11 tūkst. porų.

"Mačiau, kai žiūri ir į dangų, ir po kojomis, ir verkia, ir juokiasi, ir vaikai salėje krykštauja, ir pykstasi, – Albertas visų situacijų net nepamena. – Tačiau turbūt labiausiai įstrigo, kai klausiau, kieno pavardę renkatės – savo ar jaunojo? Tris kartus nuotakos iš jaudulio išpyškino ne pavardę, bet tuoktuvių valandą: 9.30."

"Tuokiau ir 102 metų vyrą, – prisiminė A.Jakštas. –  Deja, jo žmona jau mirė. Atrodo, jau trečia."

Jis apgailestavo, kad dar nė viena jaunavedžių pora nesugalvojo nusileisti į Rotušės a. parašiutais: "Su oro balionu būtų labai sunku ir pavojinga, tačiau su parašiutais pavyktų."

Kauno rotušė jos ūkvedžiui – pats gražiausias Kauno pastatas. Taip, jis gyrė ir Kauno pilį, ir Pažaislio vienuolyną, bet rotušė – jau jo sielos dalis.

"Rotušę myliu, gerbiu, – kalbėjo A.Jakštas. – Tiesa, ją seniai jau vadinu ne Baltąja gulbe, o Baltu garvežiuku. Rotušės bokštas iš priekio man panašus į garvežiuko dūmtraukį, metalinės grotos – kaip radiatorius, žibintai – kaip lempos. Nors ir be ratų šis garvežiukas, ir pasviręs, tačiau važiuoja jau 472 metus."