Mirusi ir auka, ir tariamas užsakovas

Kauno apygardos teisme penktadienį baigtas jau ne kartą teisto prieniškio L.Brusoko, šįkart kaltinamo pasikėsinimu nužudyti kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu bei neteisėtu disponavimu didelės sprogstamosios galios sprogmenimis, bylos nagrinėjimas. Išklausiusi baigiamųjų kalbų, teisėjų kolegija išėjo rašyti nuosprendžio, kurį skelbs balandžio 13-ąją.

Kaip jau rašyta, nusikaltimas, dėl kurio vėl prieš teismą stojo netrukus 38-erių sulauksiantis L.Brusokas, sukrėtė Kauną 2005-ųjų pavasarį, kai balandžio 27-osios naktį į vieną Islandijos plento dviaukštį, kuriame vos prieš metus buvo įsikūrusi verslininko Piotro Krylovo šeima, auginusi dvi mažametes dukras, buvo įmestos dvi kovinės granatos F1. Išpuolio metu buvo sunkiai sužalotas sprogimo epicentre buvęs P.Krylovas - granatos buvo įmestos į kambarį, į kurį jis ne per seniausiai buvo perėjęs miegoti.

Į vieną Islandijos plento dviaukštį, kuriame vos prieš metus buvo įsikūrusi verslininko Piotro Krylovo šeima, auginusi dvi mažametes dukras, buvo įmestos dvi kovinės granatos F1.

Nelaimėlis L.Brusoko teismo nesulaukė. Galimai dėl komplikacijų, kurias sukėlė tada patirti sužalojimai, prieš porą metų, būdamas vos 52-ejų, P.Krylovas mirė.

Tik pernai vasarą konstatuota, kad biologiniai pėdsakai, rasti ant granatos žiedo, aptikto išpuolio vietoje, sutampa su vienos „Daktarų“ grupuotės „torpedos“ - L.Brusoko DNR. Stojęs dėl šio išpuolio prieš teismą, jis nusikaltimo užsakovu įvardijo savo motinos pažįstamą Almantą Kaupą. Tačiau mažai tikėtina, kad tai – tiesa, nes šis prieš kelerius metus miręs, anot teisiamojo, buvęs pasiturintis verslininkas paskutiniais gyvenimo metai buvo įtrauktas į asmenų, neturinčių gyvenamosios vietos, apskaitą. Jau mirusi ir L.Brusoko motina.

Atmintis grįžo tik teisme

Anot teisiamojo, esą A.Kaupas pasiūlė jam tada vykti į Kauną, kur jis susitiko šiek tiek vyresnį asmenį, kurį matė pirmą ir paskutinį kartą gyvenime.

Jiedu nuvykę prie vieno dviaukščio, kur bendrakeleivis jam padavė laužtuvą, kuriuo jis išdaužė šio namo lango stiklą. Tada nepažįstamasis esą jam padavė granatą, bet jis šią grąžinęs, todėl nepažįstamasis ją įmetė į namą pats.

Tačiau L.Brusokas negalėjo paaiškinti, kodėl jo biologiniai pėdsakai aptikti ant įvykio vietoje rasto granatos žiedo, jeigu jis šio neištraukė? Ir kodėl nerasta jo bendrininko pėdsakų, jeigu ir šis, kaip ir jis, nemūvėjo tada pirštinių?

Ikiteisminio tyrimo metu L.Brusokas savo kaltės nepripažino. Atmintis jam grįžo, tik po beveik dvylikos metų stojus prieš teismą.

Nukentėjusiąja šioje byloje pripažinta P.Krylovo našlė pareiškė L.Brusokui beveik 40 tūkst. eurų ieškinį – 20 tūkst. prašoma kaip moralinio atlygio, beveik 19 tūkst. eurų įvertintas išpuolio metu suniokotas turtas.

Prokuroro argumentai

Kaltinimą palaikantis prokuroras Mindaugas Sabaitis savo baigiamojoje kalboje prašė teismo vertinti L.Brusoko parodymus kritiškai, primindamas ankstesnius jo teistumus.

Turėtas galvoje sunkus sveikatos sutrikdymas, kurį L.Brusokas su bendrais įvykdė viešoje vietoje, panaudojus šaunamąjį ginklą. „Ir tada jis veikė ciniškai bei įžūliai mūsų nagrinėjamoje byloje atsikartojančiomis aplinkybėmis“, - teigė prokuroras, akcentuodamas, kad tik laimingo atsitiktinumo dėka sunkiau nenukentėjo ir P.Krylovo žmona.

Pastaroji teisme pasakojo, išgirdusi tą lemtingą naktį daužomo trijų stiklo paketų lango trenksmą, puolusi jo link ir susidūrusi su iš kambario, į kurį buvo įmestos granatos, išbėgančiu savo vyru. Šį sprogimas pasivijo tarpduryje. Už nugaros sprogusių granatų skeveldros susmigo įvairiose vyro kūno dalyse. Taip jis savo kūnu nuo sprogimo bangos pridengė žmoną. Jai skeveldros tik nesunkiai sužalojo viršugalvį.

Anot prokuroro, dalyvaudamas šiame išpuolyje, L.Brusokas turėjo ne tik suprasti, kad name yra žmonių, nes jo kieme stovėjo automobilis. Jis turėjo ir matyti iš lovos pašokančią ir puolusią bėgti auką. „L.Brusokas veikė tyčia ir suvokė, ką daro, todėl jokių jo kaltę lengvinančių aplinkybių nėra“, - akcentavo prokuroras.

Suteikus žodį P.Krylovo našlei, ši sakė pasitikinti teismu ir prašė, jeigu bus patenkinti jos ieškiniai, priteisti juos kaip labdarą vienai neįgalius vaikus globojančiai organizacijai, su kuria ji su dukromis bendradarbiauja jau aštunti metai.

Advokato kontrargumentai

L.Brusoko advokatas Artūras Bauža teismą tikino, kad šis neturėtų tenkinti nukentėjusiosios ieškinių. Esą šie ne tik nepagrįsti įrodymais, bet ir jo ginamasis nepadarė jam inkriminuojamų nusikaltimų.

Anot A.Baužos, daugių daugiausia, už ką L.Brusokas turi būti teisiamas, tai – viešosios tvarkos pažeidimas bei svetimo turto sugadinimas. Esą, siųsdamas jo ginamąjį Kaunan, nusikaltimo užsakovas kalbėjo tik apie kažkokį „pachuliganavojimą“, todėl L.Brusokas nežinojo tikrųjų šio išpuolio kėslų. Be to, jis teigia atsisakęs įmesti į namo vidų granatą, todėl negali būti teisiamas už kito asmens padarytus veiksmus.

Prašydamas perkvalifikuoti pareikštus kaltinimus į viešosios tvarkos pažeidimą bei svetimo turto sugadinimą, už ką daugių daugiausia gresia laisvės atėmimas iki dvejų metų, A.Bauža teigė, kad, jo paskaičiavimu, jau suėjusi ir senatis.

Suteikus teisę į paskutinį žodį pačiam L.Brusokui, šis iš lapo skaitė, koks, būdamas jaunas, buvo kvailas, kad pasitikėjo kitais žmonėmis, turėdamas galvoje esą bendrininko tikinimus, kad name nieko nėra. Ir pats tikino sužinojęs, kad per išpuolį, kuriame dalyvavo, buvo sužalotas žmogus, tik pernai, kai buvo sulaikytas. Net du kartus per kelių minučių kalbą atsiprašydamas nukentėjusiosios ir tikindamas, kad labai gailisi, L.Brusokas prašė teismo teisti jį tik už tai, ką padarė.