Kai Lietuvą 2019 m. vyks prezidento, savivaldybių, merų ir Europos Parlamento rinkimai, teks paminėti ir itin tragiškos, iki šiol iki galo neišnarpliotos istorijos dešimtąsias metines, kai Kaune buvo nužudytas teisėjas Jonas Furmanavičius ir niekam iki tol nežinoma Violeta Naruševičienė. Šie įvykiai įžiebė visą Lietuvą krėtusią Garliavos istoriją, kurios priežastimi buvo tapęs neva mažametės mergaitės Deimantės Kedytės tvirkinimas. Praėjusią savaitę iš JAV į Lietuvą atskriejo žinia, kad Čikagoje sulaikyta Deimantės teta ir buvusi jos globėja N. Venckienė, kuri buvo paieškoma nuo 2015 m. sausio.

Kaip įtariama, N. Venckienės brolio Drąsiaus Kedžio paleisti šūviai į J. Furmanavičių ir V. Naruševičienę buvusiai Kauno apygardos teismo teisėjai tapo tarsi stimulu organizuoti vadinamąjį violetinį judėjimą, o vėliau ir įsteigti partiją „Drąsos kelias“, su kuria ji 2012 m. pateko į Seimą.

Tačiau tas N. Venckienės drąsos kelias Lietuvoje baigėsi 2013 m. balandį, kai, likus vienai dienai iki jos teisinės neliečiamybės panaikinimo, ji per Vokietiją su sūnumi spruko į Ameriką ir iki praėjusios savaitės greičiausiai sau ramiai gyveno Čikagoje. Dabar N. Venckienė jau kalėjime.

Tik tie politiniai motyvai turėtų būti labai rimti, neišgalvoti ir nemenami.

Už Atlanto buvo globojama gerbėjų?

Iki pat Seimo rinkimų 2012 m., per kuriuos „Drąsos kelias“ su N. Venckiene priešakyje laimėjo septynias parlamentarų vietas (lygiai tiek, kiek reikia frakcijai sudaryti), „violetinių“ judėjimas ją ištikimai rėmė, nors, kaip buvo skelbiama, prasidėjus vidiniams nesutarimams, jo gretos nuolatos mažėjo, kol galiausiai ir visai pakriko.

Tiesa, N. Venckienė turėjo gerbėjų, kurie jai liko ištikimi ir po to, kai ji pabėgo iš Lietuvos. Kunigai šviesios atminties Alfonsas Svarinskas, Robertas Grigas, Algimantas Keina, Vytautas Vaičiūnas, vienuolė Nijolė Sadūnaitė, Kovo 11-osios akto signatarai velionis Algirdas Patackas ir Algirdas Endriukaitis bei Laisvės lygos lyderis, disidentas Antanas Terleckas pasirašė atvirą kreipimąsi į JAV ir Europos Sąjungos valstybių vyriausybes, teigdami, atseit  N. Venckienė yra persekiojama.

Pas ką N. Venckienė su sūnumi glaudėsi Čikagoje ir kas jai padėjo įsikurti šiame lietuvių sostine JAV vadinamame mieste, iki šiol nebuvo viešų žinių. Buvo tik spėliojama, kad galbūt ją globoja tenykščiai lietuviai dvasininkai ar su bažnyčia susiję žmonės.

Tomo Raginos nuotr.

Gali mėginti įrodinėti, kad persekiojama dėl politikos? 

Buvęs policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius, kuriam teko dalyvauti ieškant už finansinius nusikaltimus JAV nuo 1997 m. iki 2004 m. besislapsčiusio Gintaro Petriko, įsitikinęs, kad ir N. Venckienės parvežimas į Lietuvą gali užtrukti: „Viskas priklausys nuo jos susirastų advokatų profesionalumo ir sumanumo. Jie gali bandyti remtis tuo, kad su ja į JAV išvykęs sūnus. Ir nors jis – jau pilnametis, gali būti įrodinėjama, kad vaikinas dar nesavarankiškas, neturi pajamų ar gyvenamosios vietos. Tiesa, Lietuvoje jis turi tėvą.“

„Neišduodama, jei nusikaltimas, dėl kurio prašoma išduoti, yra politinis nusikaltimas“, – apie prašomus išduoti asmenis nurodama Lietuvos ir JAV ekstradicijos sutartyje.

Buvęs generalinis prokuroras ir Seimo pirmininkas A. Paulauskas svarstė, kad, jeigu N. Venckienė ir jos gynyba bandytų kurti istoriją apie jos persekiojimą Lietuvoje dėl politinių motyvų, tuomet galėtų iškilti problemų dėl ekstradicijos: „Tik tie politiniai motyvai turėtų būti labai rimti, neišgalvoti ir nemenami.“

Tačiau su LRT.lt bendravę patyrę teisininkai tvirtino, kad Generalinė prokuratūra, siųsdama prašymą JAV išduoti Lietuvai N. Venckienę, turėjo numatyti šią aplinkybę. Ir, jeigu Amerika sutiko ją suimti, vadinasi, galimi politiniai motyvai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Būtų pateiktas ne vienas kaltinimas

Grįžusi į Lietuvą, N. Venckienė išgirs ne vieną kaltinimą. Kai jau ji pabėgo, 2014 m. rudenį Generalinė prokuratūra nusprendė į vieną ikiteisminį tyrimą sujungti Kauno ir Šiaulių prokuratūrose esančius ikiteisminius tyrimus, kuriuose buvusi Seimo narė yra įtariamoji.

N. Venckienei norima pateikti kaltinimus dėl to, kad ji nevykdė 2011 m. gruodį priimto Kėdainių teismo sprendimo skubiai perduoti brolio dukrą motinai Laimutei Stankūnaitei, trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą, piktnaudžiavo vaiko atstovo teisėmis psichiškai gniuždydama vaiką ir panaudodama fizinį smurtą pasipriešino policijos pareigūnui, o, perduodant vaiką motinai, sukėlė sveikatos sutrikdymą.

N. Venckienės galimų bendrininkų bylos buvo nagrinėjamos teismuose, dar nesulaukus JAV sprendimo dėl jos ekstradicijos. 2016 m. Šiaulių apygardos teismas nagrinėjo grupės asmenų baudžiamąją bylą dėl neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, mirusiojo atminimo paniekinimo, šmeižimo, trukdymo antstolio veiklai, grasinimo nužudyti.

Šioje byloje aprašyti nusikaltimai susiję su vadinamaisiais Garliavos įvykiais, kilusiais dėl tariamo vaiko seksualinio išnaudojimo. Per ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad 2010 metų pradžioje, įtariama, N. Venckienė su savo teta Audrone Skučiene subūrė grupę, organizavo buvusio Kauno apygardos teismo teisėjo Alberto Milinio šmeižimą, organizavo duomenų apie privatų gyvenimą rinkimą.

Teisėjo sūnus V. Milinis buvo viešai apkaltintas pedofilija. Jo tėvai šioje byloje yra pripažinti nukentėjusiaisiais. Nukentėjusiais šioje byloje taip pat pripažinti L. Stankūnaitė su dukra, advokatas Gintaras Černiauskas, antstolė Sonata Vaicekauskienė.

Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama ir kita byla, kurioje Tomas Skučas, „Drąsos kelio“ partijos atstovės A. Skučienės sūnus, kaltinamas nusikaltimus įvykdęs, veikdamas savo mamos ir N. Venckienės suburtoje asmenų grupėje.

Parengti visų paieškomų asmenų išsiuntimo dokumentus užtrunka metų metus, o, jeigu jie teikia apeliacijas, procesai tęsiasi dar ilgiau.

Teisėsauga nustatė, kad 2012 m. birželį L. Stankūnaitė buvo stebima kavinėje Kauno rajone, Ringauduose. Valstybės saugomą moterį su dukra Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai iš kavinės nedelsdami išvežė. Abi šios bylos dar nagrinėjamos, nuosprendžiai dar nepaskelbti.

Ar grėstų Lietuvoje N. Venckienei už norimus jai pateikti kaltinimus reali bausmė? Apie tai kalbėdamas A. Paulauskas teigė manąs, kad tie kaltinimai nėra sunkūs: „Pastaruoju metu buvo kalbama, kad buvusi teisėja galbūt sietina su dukterėčios tvirkinimu arba kolegos J. Furmanavičiaus nužudymu. Tačiau, jei šie kaltinimai nebuvo nurodyti prašyme JAV ją perduoti Lietuvai, teisti jos už tai nebus galima.“

Kiek užtruks išdavimas, sunku prognozuoti

Kada į Lietuvą galėtų būti parskraidinta N. Venckienė, nei V. Grigaravičius, nei A. Paulauskas, kuriems teko būti G. Petriko ekstradicijos iš JAV liudininkais, prognozuoti nesiėmė.

V. Grigaravičius prisiminė, kad jam dėl G. Petriko teko net lankytis Amerikos ambasadoje Vilniuje ir prašyti tarpininkavimo, pateikiant surinktus dokumentus, įrodančius finansinius bėglio nusikaltimus. G. Petriko išdavimą Lietuvai palengvino tai, kad jis į Ameriką buvo įvažiavęs su suklastotais dokumentais. Ten jis slapstėsi, turėdamas Aleksandro Davydovo pavarde išduotą pasą.

Buvęs policijos vadovas taip pat prisiminė, kad G. Petrikas buvo susektas ir vienoje Europos Sąjungos valstybėje, tačiau šios pareigūnai nesuskubo jo suimti ir jis spėjo pasprukti į JAV.

Už Atlanto po suėmimo G. Petrikas, laukdamas išsiuntimo į Lietuvą, kalėjime praleido trejus metus.

„Į JAV tokių, kaip G. Petrikas ar N. Venckienė, atvyksta tūkstančiai, todėl tenykščiai teisėsaugininkai tikrai nesėdi rankų sudėję. Parengti visų paieškomų asmenų išsiuntimo dokumentus užtrunka metų metus, o, jeigu jie teikia apeliacijas, procesai tęsiasi dar ilgiau. Juk Lietuvoje skundai Apeliaciniame teisme išnagrinėjami tik maždaug per metus laiko“, – svarstė A. Paulauskas.

Panašiai kalbėjo ir buvusi Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovė, buvusi JAV prokurorė ir advokatė Regina Narušienė. Ji, remdamasi savo patyrimu, prisiminė, kad dėl biurokratinių procedūrų ir teisėjų stygiaus Amerikoje paieškomų asmenų perdavimas juos persekiojančioms šalims užtrunka ilgai.

Paklausta, ar N. Venckienė nėra prašiusi jos, kaip patyrusios teisininkės, pagalbos, R. Narušienė sakė, kad kažkas ją buvo supažindinęs su buvusia Seimo nare: „Tačiau ji manęs pagalbos neprašė. Be to, aš dabar – jau pensininkė.“