Negaliu pakęsti beraščių

Negaliu pakęsti beraščių. Ypač aktyviai jie dabar reiškiasi socialiniuose tinkluose. Kai pamatau, kad vietoje nosinės žmogus rašo ilgąją raidę, toliau jo įrašo neskaitau. Man atrodo, jei žmogus neišmoko tinkamai rašyti, jo ir mintys negali būti protingos. O dar labai nervina, kai socialinių tinklų vartotojai, rašydami apie kitą žmogų, tiesiog paspaudžia ant jo pavardės. Tada sakinys atrodo kaip sulaužytas, nes aptariamo žmogaus vardas ir pavardė visada būna parašyti tik vardininko linksniu. Manau, taip tik žalojame savo kalbą ir patys save.

Valerija

Atvažiavo Prezidentas!

Praėjusią savaitę Klaipėdoje lankėsi prezidentas su prezidentiene. Juos lydėjo minia brangiai apmokamų palydovų. Apie šalies vadovo ir jo žmonos vizitą sužinojome visi, nes jų kortežas lėkė lydimas policijos, automobiliai važiavo įjungtais garsiniais signalais. Atrodė, kad kažkas baisaus atsitiko. O juk nieko neįvyko. Šiandien jis – prezidentas, o rytoj – tik klaipėdietis. Jeigu būtų paprastai važiavę su visu automobilių srautu, ar būtų pavėlavę? Kodėl reikėjo žmones varyti iš aikštelės prie restorano, kur pora skaniai valgė? Kodėl mašinos turėjo trauktis jiems iš kelio, lyg prezidentas į gaisrą būtų skubėjęs žmonių gelbėti? Gal aš kažką ne taip suprantu, bet man atrodo, kad valdžios žmonių sureikšminimas ir susireikšminimas Lietuvoje – pernelyg didelis. Vakarų Europoje net kai kurių didelių valstybių vadovai vaikšto pėsti, važiuoja visuomeniniu transportu ir gyvena daugiabučiuose.

Jonas

Pagaliau kažkas vyksta

Labai puiki idėja daugiabučių namų apsuptyje rengti susitikimus su žmonių mėgstamais aktoriais ir nemokamai rodyti filmus. Tik taip ir galima suburti bendruomenę. Daugiabučių namų kvartalai, ypač nusidriekę į pietinę miesto pusę, ilgus metus buvo tarsi atstumtųjų getai. Ten nieko įdomaus nevyko, nebuvo kur pasivaikščioti, ką pamatyti. Pastaruoju metu pietinėje pusėje įrengiami parkai, vaikų žaidimų aikštelės, pagaliau net ir kultūros renginiai organizuojami. Taip ir turi būti. Pagaliau! Labai ačiū sumanytojams.

Irena

Pardavėjos dirba skirtingai

Pastaruoju metu turėjau reikalų prekybos centruose, kur parduodamas ir maistas, ir buities prekės. Vienoje parduotuvėje buvau tiesiog priblokšta, kai stovėdama prieš mane pardavėja iš pačių nosies gelmių iškrapštė bubį ir, nė nenusivaliusi rankos, ėmėsi skenuoti prekes. Stovėjau apstulbusi, negalėjau patikėti, kad tai matau. Kitas atvejis buvo kitoje parduotuvėje. Nusipirkau lygintuvą, bet paaiškėjo, kad jis neveikia. Man pasirodė, kad kažkas bandė jį naudoti, bet grąžino, nes iš jo išbėgo vanduo. Atvežiau lygintuvą atgal į parduotuvę. Priėjau prie pardavėjos ir ramiai pradėjau aiškinti, kas atsitiko. Pardavėja atsainiu ir nepatenkinto žmogaus tonu pradėjo klausinėti, kodėl noriu prekę grąžinti, ir net suabejojo – gal aš nemoku lygintuvo įjungti. Jaučiausi, lyg būčiau ją apvogusi. Užtat kitoje parduotuvėje norėjau grąžinti pernelyg mažą lietpaltį, kurį nupirkau vyrui. Lyg tyčia ant rūbo nebuvo parduotuvės etiketės su brūkšniniu kodu. Jaunas pardavėjas nuramino mane, įgudusiais judesiais rado etiketę, prisiūtą prie lietpalčio, ir be jokių priekaištų grąžino man pinigus. Iš šių istorijų viena išvada – ne darbas lemia, koks yra žmogus.

Alė

Praeities garbintojai stebina

Labai dažnai net išsilavinę ir, atrodytų, protingi žmonės kalba, kad ankstesniais laikais viskas buvo gražiau, patogiau, prabangiau. Pagalvojau, kad tie laikai, kuriuos kai kas idealizuoja, kažkada taip pat buvo nauji. To meto žmonės griovė senus pastatus, statė naujus, kitokio architektūros stiliaus, tiesė naujas gatves, kirto medžius ir sodino kitus. Kodėl mes linkę viską, kas nauja, supeikti, pašiepti, sumenkinti? Gal vertėtų tiesiog kritiškiau į praeitį žiūrėti ir neskubėti daryti išvadų ir būti santūresniems vertinant kiekvieną naujovę.

Adolfina