Rekordinės degalų kainos piktina ne visus Lietuvos gyventojus. Iš pasitenkinimo rankas trina kuro perpardavinėtojai. Jų pasienyje su Rusija esančiuose Kybartuose gyvena kone kiekvienoje gatvėje.

Prarastas rojus

Apie šešis tūkstančius gyventojų turinčio Kybartų miestelio istorija - tarsi mitologinio iš pelenų atgimstančio paukščio Fenikso skrydis. Nuosmukiai ir pakilimai - Kybartų kasdienybė nuo pat gyvavimo pradžios XIV amžiuje.

Dabartinį istorijos etapą patys kybartiškiai vadina nuosmukiu, o gyvenimą mieste vargingu. Prasidėjęs aktyvus pasienio gyvenimas po nepriklausomybės, kuomet Rusijos Kaliningrado srities gyventojai plūsdavo į miestelį apsipirkti, jau praeityje.
„Pavėlavote keletą metų, reikėjo čia atvykti, kai kaliningradiečiai plūdo į Kybartus apsipirkti. Pabrangus vizoms, kai įstojome į ES ir prisijungėme prie Šengeno erdvės, tokių vaizdų nepamatysite", - pasakojo pasienyje sutiktas kybartietis Liudas.

Dabar į Rusijos pusę dažniausiai važiuoja patys lietuviai, o bene vienintelis jų tikslas - pigūs degalai, kuriais jie užpildo automobilių bakus benzino ir važiuoja atgal.

Senų automobilių privalumai

Kiekvieną rytą senutėliai „Audi" ir „Volkswagen" rikiuojasi netoli pasienio perėjimo punkto. Kasryt - tie patys automobilių numeriai, tie patys veidai. Tikslas vienintelis - artimiausios degalinės Rusijoje ir parduotuvės pasienio zonoje.

Kuro, Rusijoje kainuojančio apie 2,5 Lt, lietuviai pila sklidinus degalų bakus - juk ir šių markių automobiliai pasirinkti pirmiausia dėl degalų bakų talpumo. 90 litrų rusiško benzino į Lietuvą atvežami neišnaudojus nė lašo: kad nebūtų naudojamas perparduoti įsigytas kuras automobiliuose pasirūpinta dujų įranga.

Rusišką kurą kybartiškiai perka degalinėse vos už kilometro nuo sienos, ir iš karto vėl suka į Lietuvos pusę. Namuose draugams ar pažįstamiems degalai parduodami beveik visu litu brangiau. Tą patį kelią sukaria ir blokai rūkalų. Dauguma nerizikuoja, degalų ir cigarečių veža tiek, kiek leidžiama oficialiai: kelionė vis tiek atsiperka. Tai, kad būreliai kaimynų ar giminaičių pasienio posto link kas rytą važiuoja lyg į darbą, kybartiškių seniai nestebina. Užkalbinti kuro prekeiviai ir patys prisipažįsta užsiimantys nelegaliu verslu, tačiau kontrolės išvengia.

„Aš stengiuosi nepiktnaudžiauti kelionėmis į Rusiją, nes kitaip galima ir nuostolių patirti, o vizos juk brangios: metams - tūkstantis litų", - pasakojo netoli Kybartų gyvenantis Kęstutis Šimkus.

Pranašumas - invalido bilietas

Tai, kad dauguma stovinčiųjų pasienyje į Rusiją veržiasi vieno - kuro, nėra paslaptis ir pasienyje esančio automobilių laukimo terminalo kontrolieriui Artūrui Baltrušaičiui.
Žodis po žodžio apie rusiškų degalų perpardavimą, kaip pagrindinį pragyvenimo šaltinį, prabyla ir kiti pasienyje sutikti pašnekovai. Geografija neapsiriboja vien Kybartais. Tuo verčiasi ir marijampoliečiai, vilkaviškiečiai bei kitų Suvalkijos miestų ir miestelių gyventojai. Ar bereikia stebėtis, kodėl Kybartuose yra tik viena degalinė. Dauguma jos klientų - valstybinių institucijų ar įmonių darbuotojai. Miestelio gyventojai į automobilius pilasi kontrabandinį rusišką kurą.

Nelegalus degalų gabenimo verslas turi ir savus užkulisius. Jau kurį laiką daugėja nepatenkintų vairuotojų, pasipiktinusių neįgaliaisiais, lengvatinėmis sąlygomis patenkančiais į Kaliningrado sritį. Jų kelionė taip pat driekiasi ne į Rusijos muziejus, bet iki artimiausių degalinių.

Konfliktas buvo užprogramuotas dar prieš keletą metų, kai eilėse į Rusiją automobiliai nutįsdavo per visus Kybartus. Problemą pabandyta išspręsti mieste įrengiant specialią automobilių laukimo aikštelę, vadinamąjį terminalą, kuriame automobiliai laukia savo eilės pervažiuoti sieną. Aikštelės šeimininkai iš atvykstančiųjų ima 7 litų mokestį. Tačiau padarytos ir išimtys - neįgaliesiems sieną leidžiama pervažiuoti be eilės. Tuo ypač nepatenkinti kiti „verslininkai", eilėse priversti laukti po keliolika valandų.

80 litų už reisą

„Kaip nesipiktinti, jei esi priverstas visą dieną laukti, kol tave praleis per sieną, o tie vadinamieji invalidai per tą laiką spėja nukakti į Rusiją tris ar net keturis kartus. Per vieną tokį reisą vidutiniškai galima uždirbti apie 80 litų.

Paskaičiuokite, koks jų uždarbis. Stebiuosi, iš kur staiga atsirado tiek neįgaliųjų ir kodėl jie ėmė veržtis į Kaliningrado sritį. Esu girdėjęs, kad gauti neįgaliojo pažymėjimą nėra sunku, tereikia turėti pažįstamų ir sumokėti 1000 litų. Taip neturi būti, jei vežame kontrabandą, tai bent sąlygos turi būti lygios", - pasakojo K.Šimkus.

Kasdien iš Marijampolės rajono atvykstanti Marytė piktinosi: Rusijos pusėje visi - ir neįgalieji, ir kiti vairuotojai, eilėse stovi be jokių lengvatų. Ji tikino, jog norėdama galėtų sieną kirsti ir greičiau, tačiau gailinti pinigų kyšiui.

Neįgalieji nesiginčija: degalų iš Rusijos gabenimas yra ir jų pragyvenimo šaltinis. Tačiau lengvatos bent iš dalies kompensuoja likimo skriaudas. „Gaunu 600 litų invalidumo pensiją. Kaip su tokiais pinigais pragyventi, kai reikia dar ir brangių vaistų pirkti? Gaučiau bent šešis kartus daugiau, tuomet neužsiimčiau šiuo verslu. Štai, mano kojos baigia išnirti. Visa tai - nuo sunkaus 30 metų darbo, kurį teko dirbti mechaninėse dirbtuvėse ir ūkininkaujant", - tikino šalia Kybartų gyvenantis, judėjimo negalią turintis Bronius.

Pakliūna į spąstus

Apie tai, kad dauguma į Rusiją per Kybartus važiuojančių lietuvių yra degalų perpardavinėtojai, žino visi aplinkinių rajonų gyventojai, todėl renkasi kitus pasienio kontrolės punktus. Nežinantieji šių subtilybių rizikuoja patekti į spąstus. Į juos praėjusią savaitę pateko ir komandiruotėn į Kaliningradą vykęs kaunietis verslininkas Darius.
„Vykau į Kaliningradą dviem dienoms. Tačiau vieną jų sugaišau pasienyje. Kybartuose pralaukiau 10 valandų. Pirmos komandiruotės dienos planai žlugo", - pasakojo Darius. Pašnekovui skaudžiausia tai, kad nespėjęs sutvarkyti reikalų Kaliningrade negalėjo tiesiog pasilikti ilgesniam laikui: Rusijos viza galiojo tik dvi dienas, iš kurių vieną praleido Kybartuose. „Nežinantiems, kokiu keliu pervažiuoti Lietuvos-Rusijos sieną, patarčiau vengti Kybartų", - kelionės įspūdžiais dalijosi Darius.