Dėl Lietuvos ūkininkų bėdų kaltė verčiama ne perdirbėjams ir prekeiviams, o žemyn garmančiam dolerio kursui

Keturias dienas svarbiausiose šalies magistralėse pamojavę šakėmis ir ištiesintais dalgiais, žemdirbiai, atrodo, pasiekė savo. Po vakar įvykusio eilinio pienininkų derybų raundo premjeras Algirdas Brazauskas patikino iki penktadienio popietės paskelbsiąs konkrečią netiesioginės finansinės paramos žemdirbiams sumą, kuri užtikrins kiekvienam ūkininkui ne mažiau kaip 60 centų pajamų už litrą aukščiausios rūšies pieno.

Kainos struktūra - tabu

Pastarosios pieno krizės metu, ieškodami naudos ar bandydami suves senas sąskaitas, kai kurie politikai siūlė traktoriais užgriozdinti prieigas prie didžiųjų prekybos centrų ar kibti į atlapus pieno perdirbėjams. Tačiau nei vienų, nei kitų patarimų nirštantys žemdirbiai neklausė.

“Prieš gerą pusmetį bendrame pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų susitikime vyriausybėje buvo pateikta išsami informacija, kaip per keletą pastarųjų metų kito parduotuvių lentynose esančių pieno produktų kainos struktūra. Tiksliai negaliu pasakyti, kokią dalis tenka sūrius, grietinę ar pieną galutiniam vartotojui pristatantiems pardavėjams, tačiau tikrai žinau, jog ta dalis tolydžio mažėjo”, - tvirtino “Iki” prekybos tinklo finansų direktorius Aidas Mackevičius.

Jo teigimu, pieno produktų kainas prekyvietėse diktuoja pirkėjai ir pasiūlos - paklausos dėsniai.

“Turbūt sutiksite, kad konkurencija tarp didžiųjų prekybos tinklų yra tokia arši, jog negali būti jokių kalbų apie kokį nors kartelinį susitarimą nustatant atskirų prekių kainas. Juo labiau kad pieno produktai priskiriami pirmojo būtinumo prekių grupei. Iš to, kiek kainuoja vadinamosios “psichologinės prekės” - miltai, aliejus, duona, cukrus, pieno produktai ir pan., pirkėjai sprendžia apie viso prekybos tinklo “brangumą”. Kaip tik todėl nustatant minėtų maisto produktų kainas, prekybininkai užsideda minimalius antkainius arba dirba visiškai be jų”, - atviravo A.Mackevičius.

Patikslinti, kokiomis kainomis jie perka sviestą, grietinę, pieną ir sūrius iš tiekėjų, “Iki” atstovas, kaip ir kitų kalbintų prekybos tinklų vadybininkai, atsisakė, motyvuodami komercine paslaptimi. Perdirbėjai, taip pat nepanorę atskleisti savo kortų, visgi teigė, jog prekybininkų marža skaičiuojama “dešimtimis” procentų.

50 proc. perprodukcija

Visi kalbinti ekspertai atkreipė dėmesį, jog ypač didelę įtaką pieno produktų kainoms Lietuvoje daro eksportas ir padėtis užsienio rinkose. Kadangi ūkininkai primelžia pieno dvigubai daugiau, nei reikia vidaus rinkai, apie 50 - 60 proc. gatavos produkcijos perdirbėjai parduoda užsienyje, daugiausia vadinamojoje “dolerinėje zonoje”. Per pastaruosius metus maždaug ketvirtadaliu smukęs dolerio kursas skaudžiai smogė eksportuotojams ir davė didžiausią impulsą pieno supirkimo kainų kritimui.

“Rokiškio sūrio” gamybos direktorius Dalius Trumpa komentuodamas situaciją patikino, kad prasidėjus krizei jie jau išnaudojo visus įmanomus vidinius rezervus mažindami savo darbuotojų atlyginimus, gamybos išlaidas ir t.t.

“Vietinė rinka šiandien yra pelninga ir tik jos sąskaita galima amortizuoti nuostolius, patiriamus pieno produktus eksportuojant. Ar galima atsisakyti “blogo” eksporto? Galima, bet tokiu atveju Lietuvos ūkininkų auginamą melžiamų karvių bandą reikėtų mažinti maždaug per pusę. Tai būtų vienas blogiausių sprendimų, nes po ES plėtros, kai prekyba nebus kvotuojama, ūkininkai galės gauti solidžias subsidijas už auginamas karves. Nebus karvių - nebus pinigų. Juo labiau kad didžiosios pieno perdirbimo įmonės jau prieš keletą metų padarė didžiules investicijas į gamybos įrangą bei technologijas ir įveikė biurokratinius barjerus, trukdžiusius prekiauti Europos rinkose”, - sakė D.Trumpa.

“Rokiškio sūrio” gamybos direktorius taip pat pastebėjo, jog, mažinant karvių bandą iki tokio dydžio, kokio reikia tik vidaus rinkai, pieno kaina žymiai išaugtų, tačiau pragyvenimo šaltinio greičiausiai netektų visi smulkieji pieno gamintojai, laikantys po 2 - 5 karves. Preliminariais skaičiavimais, tokių yra apie 30 000.

“Jei įvykiai susiklostytų pagal tokį scenarijų, ateityje, norint visiems sumokėti bedarbių pašalpas, reikėtų maždaug dvigubai didesnės sumos, nei dabar prašoma normalių pieno supirkimo kainų užtikrinimui”, - tvirtino D.Trumpa.

Organizuotumo dividendai

Tiek prekybininkai, tiek perdirbėjai pastebėjo, jog viena svarbių priežasčių, išprovokavusių krizę pieno sektoriuje, - žemdirbių neorganizuotumas.

“Tapę konsoliduota jėga derybose su perdirbėjais jie pasiektų žymiai geresnių rezultatų ir, neabejoju, jog blokuoti kelius niekam nešautų galvon”, - sakė “Iki” prekybos tinklo finansų direktorius.

D.Trumpa savo ruožtu pastebėjo, jog į kooperatyvus susibūrę ūkininkai neabejotinai sugebėtų žymiai geriau organizuoti savo darbą ir taip sumažintų pieno gamybos savikainą bei žymiai pagerintų kokybę. Tai savo pavyzdžiu prieš porą metų sėkmingai įrodė kooperatyvas “Lietuviškas pienas”.

Tuo tarpu Pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Bronius Markauskas sakė, kad šiuo metu net geriausiai organizuoti ūkiai nesugeba sudurti galo su galu.

“Mes puikiai suvokiame visas aplinkybes, lemiančias pieno supirkimo kainų lygį, ir iš esmės nekaltiname perdirbėjų. Jei dėl smukusio dolerio kurso ir pasaulinės pieno produktų krizės bus atsisakyta eksporto, iš tiesų niekam nebereikės beveik pusės Lietuvoje primelžiamo pieno. Kadangi 1 litas, investuotas į pieno sektorių, įvairių mokesčių pavidalu biudžetui duoda 2 litus pajamų, todėl valstybė turėtų padėti ūkininkams išlaikyti esamą karvių bandą”, - samprotavo B.Markauskas.

Pieno gamintojų asociacijos pirmininkas pripažino, jog niekas nesitiki, jog po ES plėtros visos žemdirbių problemos bus išspręstos, įkišus ranką į Struktūrinius fondus, tačiau vylėsi, jog išsiplėtusi tiek žaliavos, tiek realizacijos rinka suteiks galimybių užsidirbti.