Tolimieji Rytai – lietuviškų gaminių fabrikas

Marinuoti agurkai pagaminti Indijoje arba Turkijoje, gira – Baltarusijoje, sidras – iš Estijos ir Latvijos. Štai tokie "lietuviški" produktai kasdien atsiduria ant mūsų stalo.

Išbandė indų gabumus

Vis daugiau Lietuvos bendrovių produkciją gamina ne mūsų šalyje, o užsienyje. Įsigyti drabužių ar namų apyvokos daiktų, pagamintų Kinijoje, bet su lietuviškų bendrovių prekių ženklais galima beveik kiekvienoje didesnėje parduotuvėje. Vienas žinomiausių pavyzdžių – bendrovė "Audimas", kuri per 30 proc. visų savo gaminių siuva Kinijoje, Korėjoje, Vietname ir Turkijoje. Bendrovės pardavimo direktoriaus Arvydo Povilaičio teigimu, šios šalys pasirinktos dėl ten plačiai naudojamų specifinių technologijų ir kainos.

Drabužiai, avalynė, kiti tekstilės ar elektronikos gaminiai į Lietuvą atgabenti iš Tolimųjų Rytų jau nieko nebestebina. Panašiu keliu suka ir mūsų šalies maisto pramonės įmonės. Parduotuvėse jau dabar netrūksta lietuviškų maisto produktų, pagamintų šalyse kaimynėse ar net tolimose Rytų šalyse. Tokiems eksperimentams ryžtasi vis daugiau bendrovių, o verslininkai šią tendenciją aiškina globalizacija ir į pigesnės darbo jėgos šalis perkeliama gamyba.

Neseniai parduotuvių lentynose pasirodė Kėdainių konservų fabriko prekės ženklu pažymėti marinuoti agurkai, pagal bendrovės užsakymą pagaminti Indijoje.

"Dabar taip madinga. Juk vokiškos prekės gaminamos Kinijoje, todėl ir mes nusprendėme bandomąją partiją pagaminti", – juokėsi Kėdainių konservų fabriko direktorius Vygantas Vanagas.

Priekaištų nesulaukta

Anot jo, marinuoti agurkai pagaminti pagal fabriko receptūrą ir užsakymą. "Lietuvoje trūksta mažų agurkų, todėl tenka atsivežti. Tikriausiai daugiau marinuotų agurkų iš Indijos nevešime, nes šiuo metu Lietuvoje agurkų sezonas", – sakė V.Vanagas.

Bendrovės vadovas taip pat užtikrino, kad marinuoti agurkai buvo pagaminti pagal visus reikalavimus ir iš maistą tikrinančių institucijų priekaištų nesulaukta. Prekybos centruose pasirodžiusių marinuotų agurkų buvo pagaminta tik viena partija. Daugiau vežtis indiškos produkcijos neketinama. Tiesa, Kėdainių konservų fabrikas ir daugiau produktų gamina Indijoje. Vienas jų – konservuoti maži pomidorai.

Agurkai – iš Turkijos

"Daumantų" prekės ženklu pažymėtus produktus gaminanti bendrovė "Vesiga" marinuotus agurkus pagal savo sukurtą receptūrą gamina Turkijoje. Įmonės direktoriaus Sauliaus Grinkevičiaus teigimu, tai geriausia išeitis, nes vadinamieji kornišonai (maži agurkai) Lietuvoje neauga, o Turkijoje esą yra ir puikūs vokiečių bei prancūzų fabrikai, ir žaliava.

"Geriau gaminti lietuviško skonio produktus Turkijoje, nei siūlyti žmonėms rūgščius ir mūsų skonio neatitinkančius, pagal turkų receptus pagamintus agurkus. Kai perkate batelius "Nike" ir pamatote, kad jie pagaminti Kinijoje, tai neatšaldo jūsų noro pirkti, nes tokie gamintojai atsako už savo produktų kokybę, nesvarbu, kur jie būtų pagaminti: Turkijoje, Kinijoje ar Mėnulyje", – dienraščiui sakė S.Grinkevičiaus.

Pasidalijo darbus

"Ragučio" pirkėjams siūloma "Smetoniška" gira taip pat tik iš dalies gali būti vadinama lietuvišku gėrimu. Šio gėrimo mėgėjai, norintys gauti tikrai lietuvišką produktą, turėtų rinktis gėrimą plastikiniuose buteliuose. Mat "Smetoniška" gira stikliniuose buteliuose gaminama Baltarusijoje, o skardinėse – Latvijoje.

"Pasirinkome mūsų savininkų valdomą įmonę Baltarusijoje, nes taip tiesiog pigiau. Lietuvoje neparduodame tiek daug giros stikliniuose buteliuose, kad mums apsimokėtų specialiai tam diegti gamybos liniją. O jie tokius gamina sau, tad pagamina ir mums. Tai savotiškas darbų pasidalijimas – mes ką nors pagaminame baltarusiams, broliams latviams ir estams, o šie – mums", – dienraščiui verslo subtilybes aiškino bendrovės "Ragutis" direktorius Vytautas Meištas.

Taip jau kelerius metus bendradarbiauja keturios tiems patiems savininkams iš Suomijos priklausančios gamyklos Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Baltarusijoje.

V.Meištas patikino, kad Baltarusijos bendrovės "Lidskoje pivo" gaminama "Smetoniška" gira yra tokia pati, kaip ir pagaminta Lietuvoje, o pačios bendrovės kokybės standartai esą labai aukšti.

Be to, Baltarusija nėra ES narė, tad iš ten atvežama produkcija tikrinama gerokai griežčiau ir dažniau. "Neatitikimų kol kas nebuvo, bet muitininkai ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) tikrina vos ne kas trečią mūsų atsivežtą partiją. ES ir Lietuvos reikalavimai griežti, bet visi mūsų produktai juos atitinka. Be to, norint pradėti vežti produktus iš trečiųjų šalių reikia beprotiškai daug dokumentų", – sakė "Ragučio" vadovas.

Beje, "Smetoniška" gira – ne vienintelis "Ragučio" produktas, atkeliaujantis iš užsienio. Sidras "Fizz" gaminamas Latvijoje.

Informacija mažomis raidėmis

Įdėmiau apžiūrėjus parduotuvių lentynose esančių gaminių etiketes, galima rasti ir daugiau užsienyje gaminamų lietuviškų prekių. Pavyzdžiui, bendrovė "Švyturys-Utenos alus" sidrą "Kiss" į Lietuvą veža iš "Saku" alaus daryklos Estijoje. "Galintos" pupelės atgabentos iš Kinijos, bendrovės "Vičiūnai" prekės ženklu "Viči" pažymėtos dešrelės pagamintos Lenkijoje, bendrovės "Suslavičius–Felix" maži agurkėliai – Turkijoje ir t. t.

Didieji šalies prekybos tinklai nemažą dalį savo prekių ženklais pažymėtų gaminių taip pat atsiveža iš tolimiausių pasaulio kampelių. Pavyzdžiui, iš "Maximos" prekybos tinklo ženklais "Optima linija" ir "Favorit" pažymėtų prekių 65 proc. yra pagaminta Lietuvoje, o 35 proc. – kitose pasaulio šalyse. Iš jų daugiausia produktų pagaminama Lenkijoje – 8 proc.

Žirneliai – tik iš Vengrijos

Tiesa, yra prekių, kurios gaminamos išskirtinai tik užsienyje. Pavyzdžiui, žali žirneliai – Vengrijoje. Nemaža dalis "Maximos" tinklui gaminamos arbatos kilmės šalis – Šri Lanka, traškučių – Lenkija, riešutų – Iranas, kruopų ir ryžių – Tailandas ir t. t. "Maxima" savo prekės ženklu pažymėtus gaminius taip pat atsigabena iš Vokietijos, Kinijos, Belgijos, Italijos, Latvijos, Ukrainos ir kitų šalių.

"Visada pirmenybę teikiame Lietuvos gamintojams. Jei jie užtikrina konkurencingą kainą, reikiamą asortimentą ir gaminių kiekį, tada mūsų produkciją gaminti patikime lietuviams. Pavyzdžiui, pieną ir dešras užsakome tik Lietuvoje. Tačiau vietos gamintojai ne visada gali patenkinti mūsų poreikius. Gal kartais neturi reikiamų pajėgumų ar technologijų", – teigė bendrovės "Maxima LT" atstovė ryšiams su visuomene Renata Saulytė.

Ji taip pat pripažino, kad kartais prekybos tinklo netenkina Lietuvos gamintojų siūloma kaina. R.Saulytės teigimu, "Optima linijos" prekės skirtos žemas ir vidutines pajamas gaunantiems gyventojams, taigi ir jų kaina turi būti atitinkama, o lietuviai gamintojai esą neretai prašo labai daug. Be to, gaminti prekes kai kuriose užsienio šalyse kainuoja pigiau nei Lietuvoje. Mažesni mokesčiai, gamybos sąnaudos ir pigesnė darbo jėga gerokai sumažina verslininkų išlaidas. Dėl to gaminti prekes užsienyje nesivaržo ir kiti prekybininkai.

R.Saulytė, kaip ir kiti užsienyje "lietuviškas" prekes gaminantys verslininkai, patvirtino, kad su VMVT ir dėl gaminių atitikties ES reikalavimams dažniausiai bėdų nekyla. Mat kokybę stebi patys užsakovai, dažniausiai – pačių Lietuvos įmonių atstovai tolimųjų kraštų gamyklose.

Ginčai dėl kilmės

Norom nenorom kyla klausimas, ar svetur pagaminta prekė iš tiesų gali būti vadinama lietuviška. Šis klausimas buvo nagrinėjamas net aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.

Parlamentaras Almantas Petkus gegužę klausė kolegų Seime, ar lietuviška degtinė, pagaminta iš latviško spirito, gali būti vadinama lietuviška.

Pernai net 80 proc. latviško spirito nupirko lietuviai. Konstatavus, kad net kas antras lietuviškos degtinės butelis pagamintas iš latviško spirito, suabejota, ar tokia produkcija gali būti vadinama originalia lietuviška degtine. Jo nuomone, gamintojai pažeidžia įstatymus ir apgaudinėja vartotojus.

"Originalią lietuvišką degtinę" gaminančios bendrovės "Stumbras" rinkodaros direktorius Algirdas Čiburys tokius kaltinimus vadino juokingais.

"Abejonės, ar mūsų įmonės gaminama degtinė gali būti vadinama lietuviška, man atrodo gana keistos. Įstatymai labai griežtai nurodo reikalavimus, kurių turi laikytis gamintojas. Yra atsakingos tarnybos, kurios tuo rūpinasi ir kontroliuoja. Iki šiol jokių pretenzijų nebuvome sulaukę", – tikino įmonės atstovas. Jis taip pat akcentavo, kad visi degtinės gamybos procesai vyksta Lietuvoje. Tačiau kai kurias sudedamąsias dalis, be to, butelius, kamštelius ir pan. įmonė kartais atsiveža iš kitų šalių. Taip esą elgiasi ir kiti gėrimų gamintojai.

Tiesa, kitos Lietuvos įmonės tikina užsienyje pagamintos produkcijos nepristatančios kaip lietuviškos, nors tikrąją kilmės šalį etiketėse užrašančios mažesnėmis raidėmis.

"Gira yra gira, Lietuvoje – "Smetoniška", Latvijoje – "Ulmanlaiku" (Karlis Ulmanis – tarpukario Latvijos prezidentas – red. past.), bet tai yra ta pati gira. Tai nėra lietuviška gira. Tai tiesiog lietuvių įmonės produktas, parduodamas kelių šalių rinkose, skirtingais pavadinimais", – aiškino bendrovės "Ragutis" direktorius Vytautas Meištas.

Mindaugas Lapinskas, rinkodaros ekspertas

Prekė toli gražu nėra vien tik produktas. Tai ir pakuotė, prekės ženklas, jo keliamos asociacijos, emocijos, prisiminimai, vertinimai ir t. t.

Pavyzdžiui, "Nike" marškinėliai tai – medžiagos gabalas. Tačiau jis pažymėtas atitinkamu ženkliuku, kuris ir atspindi visa tai, kas yra įmonė, kokius produktus ji gamina ir pan.

Lygiai taip pat atrodančius marškinėlius galima nusipirkti su ženklu "bobutės". Jų kaina bus gerokai mažesnė, tačiau ir to gaminio keliamos asociacijos bus visiškai kitokios. Daugeliui tai veikiausiai bus tiesiog medžiagos gabalas, kurį apsirengiama, kad nebūtų šalta.

Arba įsivaizduokite kitą situaciją: Kinijoje kabantis didelis plakatas su užrašu "pirk prekę kinišką" ir nupieštu "iPod" grotuvu. Kaip tai suprastume? Produktas (grotuvas "iPod" – red. past.) veikiausiai bus kiniškas, tačiau asociacijos, žinios ir emocijos vers mus galvoti apie JAV bendrovę "Apple", kuri ir sukūrė šiuos grotuvus. Taip pat ir galvodami apie "Smetonišką" girą, "Švyturio" alų ar "Suslavičiaus" padažus mintyse matome lietuviškas įmones ir lietuviškus produktus, ir visai nesvarbu, kur jie pagaminti, nes būtent tokios mums kyla asociacijos ir emocijos. Ir tai yra gerai, taip veikia rinkodara.

Taigi jeigu kas nors būtų sugalvojęs šūkį: "pirk produktą lietuvišką", viskas būtų aišku – pirk Lietuvos įmonių Lietuvoje pagamintą produktą. O dabar dažnai prekė su produktu yra painiojama. Gaila, bet dar neišaugome iš produktų kartos. Neretas lietuvis vis dar galvoja, kad prekė – tai daiktas, kurį mes perkame. Toks mąstymas likęs iš sovietinių laikų. Tačiau iš tikrųjų perkame ne produktą, net ne prekę, o tam tikrus pojūčius – skonį, kvapą, jausmą, emocijas ir pan.

Egidijus Simonis, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vedėjas

Gaminio etiketėje privalo būti nurodoma produkto kilmės šalis. Kol kas nenumatytas raidžių dydis. Natūralu, kad produktą užsakiusi įmonė savo pavadinimą, rekvizitus nurodo didesnėmis raidėmis, tačiau šalis, kurioje pagaminta prekė, taip pat turi būti nurodyta. Taigi vartotojas, norintis įsigyti lietuvišką gaminį, turėtų itin atidžiai skaityti viską, kas parašyta etiketėse. Jeigu jose būtų nurodytas tik užsakovas ar importuotojas, tai jau būtų pažeidimas ir vartotojų klaidinimas.

Dar vienas labai svarbus reikalavimas – etiketėje informacija turi būti pateikta lietuvių kalba. Inspektoriai ypač atidžiai tikrina, ar ant importuoto produkto pateikti duomenys yra tiksliai išversti į lietuvių kalbą. Būta netikslaus vertimo atvejų.

Anksčiau ir didžiuosiuose prekybos centruose rasdavome prekių, kurių kilmės šalis nebūdavo nurodyta. Skyrus baudas daugiau tokių atvejų beveik nepasitaiko.

Tačiau teisės aktų reikalavimai įvairiems produktams yra skirtingi. Sakykime, jeigu įmonė atsiveža iš Lenkijos kiaulieną ir Lietuvoje pagamina dešrą, produkcija gali būti vadinama lietuviška dešra. Iš Lenkijoje užaugintos vištienos Lietuvoje pagaminta produkcija taip pat teisėtai vadinsis lietuviška. Pagal ES reglamentą kilmės šalis privalo būti nurodyta, jeigu kaip žaliava importuojama aviena, jautiena. Tačiau šalys prašo suvienodinti reikalavimus, ir tai gali būti padaryta.