Emigracija nebūtinai yra blogybė, tik reikia ja protingai pasinaudoti. Po pasaulį išsibarstę ir patirties įgiję lietuviai savo šaliai gali būti tokie pat naudingi, kaip ir čia dirbantys bei kuriantys gyventojai.

Ne emigracija, o cirkuliacija

Laikas nustoti skirstytis į emigrantus ir likusius Lietuvoje, nes šaliai iš to nėra jokios naudos. O suvieniję geriausią Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių tautiečių patirtį galėtume pasiekti stulbinamų rezultatų. Tokia pagrindinė žinutė buvo siunčiama Pasaulio lietuvių ekonomikos forume (PLEF), kuriame dauguma pokalbių vis pasisukdavo emigracijos tema.

„Emigracija turi ir teigiamų ypatybių, tik reikia stengtis jomis pasinaudoti. Emigraciją reikia paversti protų cirkuliacija“, – Vilniaus „Litexpo“ parodų centre vykusiame forume kalbėjo Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus.

Pasak jo, šiuolaikiniame pasaulyje atstumai nebėra kliūtis, todėl jau laikas liautis kalbėti apie emigrantus bei gyvenančius gimtinėje ir visus lietuvius suvokti kaip vieną tautą, kurios kiekvienas narys gali būti naudingas savo šaliai, nepaisant gyvenamosios vietos.

V.Sutkus taip pat priminė, kad nebėra prasmės apsiriboti valstybių sienomis, nes, pavyzdžiui, Londoną laisvai galima vadinti trečiu pagal dydį lietuvišku miestu, nes pagal gyvenančių lietuvių skaičių jis nusileidžia tik Vilniui ir Kaunui.

Tą patį pabrėžė ir Europos parlamento pirmininko patarėjas Arnoldas Pranckevičius. Jo teigimu, lietuviams laikas ne tik įsikibus saugoti savo praeitį, bet ir atsiverti pasauliui.

"Mano manymu, šis forumas siunčia dvi labai svarbias žinutes. Pirmoji yra ta, kad Lietuva nebebus tokia, kokia buvo. Jos nebesutalpinsi į 65 tūkst. kvadratinių kilometrų ir tautinius drabužius. Lietuviai aktyviai dalyvauja pasaulio procesuose, o mūsų šalis netrukus stos prie turtingiausio valstybių klubo vairo (Lietuva nuo liepos 1 d. perima pirmininkavimą ES Tarybai). Tai iššūkis Lietuvos žmonėms atsiverti pasauliui.

Antroji žinutė: Lietuva nėra turtinga gamtos išteklių ar stipri pagal karinę galią, tačiau turi savo žmones. Mūsų iššūkis – kurti valstybę stiprią žmonėmis ir inovacijomis. Tam reikia ir diasporos pastangų, turime pasinaudoti visame pasaulyje pasklidusių lietuvių patirtimi ir investicijomis", – sakė A.Pranckevičius.

Šalies dydis nesvarbu

Tą patį sakė ir PLEF viešėję sėkmingai užsienyje dirbantys lietuvių kilmės verslininkai. Nors kai kurie silpnai kalba ar visai nekalba lietuviškai, visi jie teigė visuomet jautę ryšį su mūsų šalimi ir galvoję, kaip galėtų prisidėti prie jos gerovės.

„Aš gimiau Čikagoje. Tuo metu buvo sakoma, kad šiame mieste daugiau lietuvių nei Vilniuje, nors nežinau, ar tai buvo tiesa. Vis dėlto kalbėti pradėjau lietuviškai, angliškai prabilau tik būdama ketverių metų. Esu lietuvaitė, mano širdyje tėvynė yra Lietuva“, – sakė JAV bendrovės „Sinickas Communications“ vadovė Angela Sinickas.

Ji sakė, kad ir kurioje pasaulio vietoje būtų, išgirdusi lietuvišką pavardę visuomet prieina pasišnekėti: „Lietuviai visur yra tarsi privataus klubo nariai.“

„Atsimenu, kaip jauni Čikagos lietuviai kalbėdavome, ką darytume, jei Lietuva atgautų nepriklausomybę, ar grįžtume, ar liktume JAV. Mes nežinojome, ką būtent norime daryti, tačiau žinojome, kad ką nors daryti norime. Šis forumas ir yra galimybė susijungti, susipažinti, kartu dirbti ir kartu eiti pirmyn“, – kalbėjo A.Sinickas.

Buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meras Antanas Mockus pasakojo, kaip jam, tuomet dar jaunuoliui, vienas išeivijos kunigas pasakė, kad reikia dirbti dėl Lietuvos. „Tuomet spontaniškai atsakiau, kad dirbsiu Kolumbijai, bet sėkla pasėta liko“, – sakė A.Mockus.

O Kinijos bendrovei „CIE Automotive“ vadovaujantis Johnas Mackas lietuvius barė dėl nevisavertiškumo kompleksų.

„Teko nusvilti, nes per dvi dienas gal 15 kartų girdėjau, jog Lietuva yra per maža, kad įgyvendintų vieną ar kitą idėją. Iš tiesų nesvarbu, kas yra mažas, o kas didelis. Svarbu, kas užaugs didelis“, – sakė J.Mackas ir priminė, kad niekas nesako, jog Šveicarija ar Olandija yra mažos šalys.

Lietuvoje bus patarėjais

Organizacijos „Global Lithuanian Leaders“ vadovė, viena pagrindinių PLEF organizatorių Dalia Petkevičienė sakė, kad sumanymas sujungti Lietuvoje ir už jos gyvenančių lietuvių idėjas ir jėgas jau duoda rezultatų. Pasak jos, užsienyje daug pasiekę lietuviai mūsų šalyje taps tam tikrais vietos verslo globėjais, konsultuos įmones ir padės joms augti. Tikimasi, kad iki metų pabaigos tokių globėjų atsiras bent 50. Jie įsipareigos mažiausiai valandą per mėnesį skirti savo globojamam verslui konsultuoti.

Tiesa, D.Petkevičienė mestelėjo akmenuką į valstybės institucijų daržą. Pasak jos, tokia užsienio lietuvių patirtimi galėtų pasinaudoti ir valstybės valdomos įmonės, tačiau kol kas ši idėja sunkiai skinasi kelią.

„Yra žmonių, kurie galėtų būti puikūs tokių įmonių patarėjų tarybų nariai. Tam jie neprivalo būti Lietuvoje. Mes matome, kad tai buvo pradėta daryti, ir labai tikimės, jog naujoji valdžia tęs šituos procesus“, – teigė D.Petkevičienė.

Metas įsileisti jaunimą

Tiesa, ne visi PLEF svečiai emigracijoje įžvelgė vien pozityvius dalykus. Pranešimą skaitęs Škotijos ir Estijos investicinio fondo„Cicero Capital“ generalinis direktorius Jamesas Oatesas teigė, kad jei emigracijos tendencijos nesikeis, Lietuva neturės ateities. Pasak jo, situacija galėtų keistis, jei vadovų kėdės būtų užleidžiamos jauniems, atviriems ir originalių idėjų turintiems žmonėms, kurie šiuo metu siekia karjeros užsienyje.

„Kalbame, kokie geri yra jauni Lietuvos specialistai. Tačiau kur jie yra? Aš nematau ministrų ir premjerų, kuriems būtų 20 ar 30 metų, matau savo amžiaus vadovus. Tokia pati situacija yra ir versle“, – kalbėjo J.Oatesas.

Pasak jo, jauniems žmonėms savo šalyje reikia suteikti daugiau galimybių ir atsakomybės, kad jie čia jaustųsi laukiami ir reikalingi.