Juoduoju lokiu pasivadinęs krepšinio gerbėjas „Basketnews.lt“ siųstame laiške išdėstė nuomonę apie  nesibaigiančias sostinės klubo bėdas

Esu didelis „Lietuvos Ryto” krepšinio komandos gerbėjas dar nuo Macijausko ir Šiškausko laikų. Tačiau tai, kas vyksta mano mylimoje komandoje ir aplink ją, kelia nemažą nerimą. Vyraujančios sostinės krepšinio klubo problemos susilaukia mažai dėmesio, nes nublanksta prieš tai, kas šiuo metu vyksta amžinų priešininkų stovykloje.

Gal daug kam ir nepatiks mano išsakytos mintys ir pastebėjimai, tačiau kaip ištikimas „Lietuvos ryto” gerbėjas (net ir šio nevykusio sezono metu įsigijęs pabrangusius abonimentus) jaučiuosi turintis teisę išsakyti savo nuomonę ir tikiuosi būti išgirstas. Juk gerbėjai ir yra klubas, o klubas be gerbėjų ilgainiui yra pasmerktas išnykimui.

Taigi, eilė nelogiškų klubo vadybos sprendimų, prastėjantys rezultatai, smunkantis susidomėjimas ir lankomumas varžybose. Kantrybės ir tolerancijos taurę perpildė paskutinysis klubo savininkų sprendimas vyr. trenerio pareigas patikėti vokiečiui Dirkui Bauermannui. Tai primena eilinį bandymą susidoroti su ligos simptomais, o ne su giluminėm nesėkmių priežastim. Paskutinės Vilniaus komandos pergalės prieš Pasvalio ir Utenos komandas pačioje varžybų pabaigoje tik dar kartą patvirtino, kad nenusisekusio sezono priežastis tikrai nebuvo treneris. Todėl verta pasigilinti ir pasieškoti tikrųjų tokio nevykusio sezono priežasčių.

Tragiška komplektacija

Pradėkime nuo pradžių. Nesirausiu archyvuose, tik apžvelgsiu šių metų sezoną ir pradėsiu nuo komandos komplektacijos. Sezono pradžioje „Lietuvos Rytas” įsigijo 2 „įžaidėjus” (Nemanja Nedovičių ir Janį Blūmą), o kad padarė klaidą patikėdami komandos vairą aikštelėje atakuojantiems gynėjams, suprato jau sezonui perkopus į antrąją dalį. Bandymai užkamšyti šią spragą naujais žaidėjais – dar liūdnesni, bet apie tai vėliau. Grįžkime prie komandos komplektacijos sezono pradžioje.

Naujų žvaigždžių ir neatskleistų talentų paieška taip pat baigėsi fiasko. Susidaro įspūdis, kad sutartis su Deividu Dulkiu buvo sudaryta iš baimės „nepražiopsoti“ neva dar vienos kylančios žvaigždės, kas anksčiau nutiko su Martynu Pociumi ir Mindaugu Kuzminsku.

Šaudoma kažkur aplinkui, tačiau nepastebima, kad savo talentą  ir vertę šį sezoną solidžiu ir patikimu žaidimu atskleidęs Eimantas Bendžius naujojo trenerio „pūdomas” ant atsarginių suolelio. Nuo sezono pradžios prie komandos prisijungęs Dejanas Ivanovas yra tarsi Predrago Samardžiskio kopija. Kam komandai reikalingi du nepašokantys ir labai vidutiniškai techniški krepšininkai po krepšiu, pajėgumu neprilygstantys kitų Eurolygos komandų savo pozicijos žaidejams?

Tiesa, vėlgi, kaip ir įžaidėjo, taip ir Predrago Samardžiskio „klaida” vėliau buvo pakeista kitu nevykusiu pirkiniu – Patricku O’Bryantu. Šį sezoną savo šešėlius primenančių lietuvių Stepono Babrausko ir Artūro Jomanto žaidimas nedžiugina, tačiau greičiausiai ilgalaikiai kontraktai su šiais žaidėjais neleido klubui šioje situacijoje šiuos komandos senbuvius pakeisti kitais.

„BeoBasket“ imperija

Kyla klausimas, kas lemia tokią (kaip parodė sezonas, nevykusią) komandos komplektaciją ir kas už jos slypi. Apie tai galime tik spėlioti ir daryti savo išvadas. Pirma į galvą šaunanti mintis: klubą palikus Jonui Vainauskui, jame nebeliko krepšinį išmanančių specialistų. Vaizdo konferencijoje lapkričio mėnesį klubo prezidentas pareiškė esąs asmeniškai atsakingas už komandos komplektaciją.

Tokiu atveju, neskiriant viso savo laiko komandai ir krepšiniui, būtų dėsninga pasitikėti kažkokiais krepšinio ekspertais (pavadinkime juos „konsultantais”) arba komandos treneriu. Niekam nėra paslaptis, kad glaudžiausius santykius klubo savininkai turėjo su serbiškąja „BeoBasket” agentūra. Tuo labiau, kad vasarą komandoje pasiliko dirbti ir „BeoBasket” atstovaujamas treneris Aleksandras Džikičius, o pastaraisiais keletą metų komandos sudėtyje dominavo  agentūros klientai. Šį sezoną sostinės klube pradėjo Nemanja Nedovičius, Dejanas Ivanovas, Predragas Samardžiskis, Leonas Radoševičius, o kiek vėliau prisidėjo ir Tomislavas Zubčičius.

Vis dėlto, sprendžiant iš kai kurių klubo savininko pareiškimų žiniasklaidoje, Džikičiaus ir Samardžiskio atleidimų bei kelių paskutinių pirkinių, labai tikėtina, kad įvyko tam tikras santykių atšalimas tarp klubo savininkų ir garsiosios „BeoBasket“ imperijos. Akylesniam krepšinio ekspertui jau seniai buvo akivaizdu, kad tai buvo tik laiko klausimas, kol klubo savininkai pagaliau suvoks, kad yra mulkinami serbo, kuris naudodavo „Lietuvos Rytą” kaip Eurolygos poligoną savo trečiarūšiams Eurolygos žaidėjams apšaudyti (t.y. vystyti) tarsi trampliną pakeliui į turtingesnes Eurolygos komandas.

Į Vilnių buvo siunčiami Eurolygos duonos dažniausiai dar neragavę arba kitų Eurolygos klubų nedominantys žaidėjai. Siekiant objektyviau pažvelgti į tai, kokio lygio krepšininkai buvo komandiruojami į sostinės komandą, galima įvardinti klubus, kuriuose jie žaidė prieš „Lietuvos rytą” bei žaidimo rezultatus išėjus iš jo.

Talentų (?) plejada

Predragas Samardžiskis, po trijų „sausų” sezonų Eurolygoje su „Partizan”, atėjo į sostinės klubą iš Turkijos vidutinioko, o šiuo metu „Crvena Zvezda” komandoje demonstruoja itin kuklius rezultatus.

Dejanas Ivanovas į Lietuvą taip pat atvyko iš Italijos vidutinioko „Montegranaro” klubo, be jokios Eurolygos patirties. Nemanja Nedovičius praėjusį sezoną „Crvena Zvezda” komandoje Adrijos lygoje pelnydavo po 6,7 taško, o Serbijos čempionate – po 5,9 taško per varžybas. Abiejose lygose atlikdavo po vos daugiau kaip vieną rezultatyvų perdavimą per varžybas. 

Leonas Radoševičius, grįžęs į Milaną, pelno po 5,7 taško. Prisiminkime senesnius „Beo Basket” klientus. Milko Bjelica Eurolygoje „Caja Laboral” komandai pelno po 4,9 taško, Ispanijos čempionate – po 6 taškus per rungtynes. Aleksandras Rasičius šį sezoną Sienoje Eurolygos turnyre renka po 4,4 taško, Italijos čempionate – po 2,8 taško. Iš „Lietuvos ryto” į Valensijos klubą perėjęs Bradas Newley Ispanijos klubui praėjusį sezoną Europos taurės turnyre pelnė po 4,8 taško, o Ispanijos čempionate – po 6,5 taško.

Igoris Miloševičius Graikijos čempionate vidutiniškai tesurenka po 7 taškus per rungtynes. Cemalis Nalga šį sezoną Eurolygoje renka po 2,9 taško, Turkijos čempionate – po 3,9 taško. Ir vienintelis Rasičius atėjo į „Lietuvos rytą” turėdamas Eurolygos patirties. Deja, tramplinu į gerokai aukštesnį lygį sostinės ekipa nei vienam iš šių žaidėjų kol kas taip ir netapo.

Valančiūnas ir Nedovičius

N. Nedovičius neturi jokių šansų būti pašauktas pirmajame rate, o antrajame rate pašauktiems žaidėjams NBA klubai neprivalo siūlyti sutarties. Nedovičių geriausiu atveju antrajame rate pasirinkęs klubas tiesiog palauks, kol pasibaigs Nedovičiaus sutartis su klubu Europoje ir tik tuomet, jei žaidėjas bus pasiruošęs žais NBA lygyje, pasiūlys sudaryti sutartį. „Lietuvos Rytas” ir vėl liks prie suskilusios geldos: sumokėjęs išpirką, gavęs jauną nepatyrusį žaidėją, kurį reikėjo „apšaudyti”, mokėjęs solidų atlyginimą ir negavęs išpirkos.

Labai tikėtina, kad su panašiomis pasakomis Vilnius klubui buvo įsiūlytas ir Tomislavas Zubčičius. Žiniasklaida mirgėjo informacija, kad šis „Beo Basket” klientas buvo pašauktas NBA naujokų biržoje tik kaip paslauga agentūrai, kad ši nekaišiotų pagalių į sklandų Jono Valančiūno persikėlimo į NBA procesą. Būtų galima tik pasvajoti, ką galėjo pasiekti praėjusio sezono „Lietuvos Rytas” su Renaldu Seibučiu ir Jonu Valančiūnu, be tokių „Beo Basket” žvaigždžių kaip Predragas Samardžiskis.

Kodėl Bauermannas?

Tačiau panašu, kad serbiškos pamokos klubo savininkams neužteko. Naujas „konsultantas” įsiūlė niekur vilčių nepateisinusį Patricką O’Bryantą ir niekaip jau per du mėnesius viršsvorio atsikratyti nesugebantį Miltoną Palacio. O kur dar sklindančios paskalos apie neišardomą naujojo įžaidėjo draugystę su taurele. Tautvydas Lydeka taip pat nekuria stebuklų, tačiau jį gelbsti lietuviškas pasas ir itin prastai šį sezoną pasirodę Samardžiskis bei O’Bryantas. Keistų ir nesuprantamų sprendimų virtinę užbaigė Dirko Bauermanno paskyrimas naujuoju vyr. treneriu.

Klubo savininkai įsigijo trenerį, kuris  praktiškai nieko skambaus nelaimėjo išskyrus sidabrą su Dirku Nowitzki Europos čempionate 2005 metais, porą Vokietijos čempionatų su didžiausią biudžetą šalyje tuo metu turėjusiu Bambergo klubu bei 7 čempionatus su konkurencijos neturėjusiu Leverkuzeno „Bayer” klubu, ką tokiomis aplinkybėmis sugebėtų padaryti bet kuris padoresnis treneris. Užkulisiuose kalbama, kad Bauermannas iš Miuncheno „Bayern” buvo atleistas dėl… tingėjimo, aplaidumo ir neatsakingumo.

„Lietuvos ryto” prezdentas yra sakęs, jog Džikičiui „nustojo blizgėti akys”. Panašu, kad Bauermannui Miunchene nutiko tas pats. Neteigiu, kad Dirkas Bauermannas prastas treneris. Tiesiog nesuprantu, kuo jis geresnis už Darių Maskoliūną. Visi treneriai bus pasmerkti, jei jie nebus atsakingi ir  nedalyvaus komandos komplektacijoje. Sutikite – treneris yra viena svarbiausių komandos sėkmės priežasčių, tačiau nuo jo darbo priklauso tik 20-30% komandos sėkmės. Likusi priklauso nuo krepšininkų, su kuriais jam tenka dirbti.

Maskoliūnas galimybių susikomplektuoti komandą ir kažką įrodyti neturėjo, tačiau privalėjo prisiimti atsakomybę dėl prastų rezultatų. Pats treneris po atleidimo duotame interviu atvirai pareiškė, kad vadovybė niekada nežinojo, kaip vyksta treniruočių sistema. Eilinis sprendimas įtakotas „objektyvių” konsultantų?

Jono ir ugnelės trūkumas

Po gausybės nesėkmių ir apgailėtinų vadybinių sprendimų, „Lietuvos ryto” savininkai pagaliau privalo suprasti, kad pasitikėjimas „konsultantai” (dažniausiai krepšinio agentūromis) klubui naudos neatneša, o rezultatai tik prastėja. Aišku, nestebina, kad aklai pasitikima konsultuojančiomis agentūromis, kai klubo savininkai (pripažinkime) išmano krepšinį tik mėgėjiškame lygmenyje. Tačiau klausyti patarimų iš tų, kurie siekia iš klubo pasipelnyti, mažų mažiausiai kvaila.

Ar nevertėtų pagalvoti apie patyrusio krepšinio specialisto samdymą, kuris kartu su treneriu būtų atsakingas už komandos komplektaciją? Klube dirba daug žaidybinės ir vadybinės patirties turintis Martynas Purlys. Gal vertėtų patikėti komandos komplektaciją šiam specialistui? Blogiau nei dabar tikrai nebus.

Iki šiol lieka neaišku, dėl kokių aplinkybių klubo vadybą paliko Jonas Vainauskas. Sklandė daug negatyvios informacijos apie šią asmenybę, tačiau krepšinio klubo vadybininko darbą, ar bent jau sprendimus, susijusius su talentingų žaidėjų atradimu, jis atliko tikrai gerai. Apie tai byloja ne tik tokios pavardės kaip Šarūnas Jasikevičius, Robertas Javtokas, Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas, Mindaugas Lukauskis, Tomas Delininkaitis, Marijonas Petravičius, Chuckas Eidsonas, Hollisas Price’as, Martynas Gecevičius ir kt., bet ir komandos iškovoti trofėjai, sausakimšos arenos, „nesausos” finalų prieš Žalgirį serijos.

Sakysite, lengva kritikuoti nepateikiant sprendimų. Mano nuomone, „Lietuvos Rytas” neturi alkanų žaidėjų, kokius turi Prienų ir Klaipėdos komandos. Vienas auksinės kartos lyderių Dovydas Redikas šį sezoną atliko tik epizodinį vaidmenį. O vieninteliam šį sezoną atsiskleidusiam jaunajam talentui Eimantui Bendžiui naujasis treneris pasiūlė dvylikto žaidėjo vaidmenį. Klubui verkiant reikia talentingų ir alkanų žaidėjų, tokių, kokie kadaise buvo Artūras Jomantas ir Steponas Babrauskas. Ir profesionalios, nešališkos ir gerai krepšinio subtilybes išmanančios vadybos.