Ramūnas Butautas prisiima kaltę už pralaimėjimus, bet ketina būti kapitonu, kuris skęstantį laivą palieka paskutinis.

Lietuvos rinktinės strategas nuo pirmadienio stebi beviltišką rinktinės žaidimą Europos čempionate, nedaug miega naktimis, bet vis dar negali pateikti atsakymų, kas atsitiko komandai.

Lietuvos strategas vėl kartojo atsibodusias frazes, kad prieš darant išvadas reikia gilesnės analizės. Kodėl analizė nebuvo padaryta per dvi dienas tarp rungtynių, atsakymai nenuskambėjo. R.Butautas tepasakė, kad visi kaltų prie kryžiaus jį, o ne krepšininkus. „Padarysiu viską, kas mano jėgoms, kad atsigautume“, - kiek desperatiškai prieš likusius du mačus drąsinosi rinktinės treneris.

- Apie žaidimą turbūt nekalbėsime, visi viską matė. Noriu atsiprašyti sirgalių už tą vaizdą, kurie jį matė, - pradėjo pokalbį su Lietuvos žurnalistais R.Butautas. - Rungtynės buvo baisios ir, nepabijosiu to žodžio, gėdingos. Tačiau noriu paprašyti visų sirgalių, visų lietuvių nesmerkti mūsų žaidėjų. Visa kaltė tenka man, kadangi treneris diktuoja sąlygas, ruošia komandą rungtynėms, vadovauja jai per rungtynes. Kalbėjome rūbinėje, kad dar turime dvejas rungtynes, turime teorinių šansų ir prašiau vyrų, kad nenuleistų rankų. Laimėjus dvejas rungtynes ir palankiai susiklėsčius aplinkybėms, dar galime svajoti apie patekimą į ketvirtfinalį. Po šio nokauto svarbiausia atsigauti psichologiškai ir pasirengti mačui su ispanais.

- Ar jums tai nebuvo blogiausios karjeros rungtynės?

- Sunku lyginti, bet jos įvyko šiąnakt ir man dabar yra pačios skaudžiausios.

- Robertas Javtokas pasakė, kad iki šiol žaidė „be kiaušų“. Gal tai ir yra didžiausia problema?

- Turiu daug klausimų, bet šiandien į juos dar negaliu atsakyti ir nenoriu spėlioti.

- Bet tų atsakymų laukia Lietuvos sirgaliai, kuriems mes norime perduoti žinią.

- Patikėkite - mes, treneriai, ieškome atsakymų į klausimą, kas atsitiko. Negalime suvokti, kas atsitiko mūsų žaidimui po rungtynių su Ispanija.

- Tai jau čempionato pabaiga ar dar ne?

- Kalbėjau su žaidėjais ir prašiau, kad jie nurytų tą karštą piliulę. Turime laiko atsigauti, pasirengti kovai su ispanais ir bent jau trinktelėti durimis. O susiklėsčius palankiai situacijai mes dar galime svajoti apie ketvirtfinalį. Aš tuo tikiu. Esu laivo kapitonas ir iš skęstančio laivo išeisiu paskutinis. Negaliu netikėti savo žaidėjais, todėl dar kartą noriu paprašyti - nekeikti žaidėjų, nes žinau, kad jie skaito, kas rašoma ir juos tai gniuždo. Prašau jūsų tolerancijos, mes labai stengiamės, mums neišeina. Nepilkite ant žaidėjų pamazgų, tai - mano kaltė.

- Bet nematome žaidėjų akyse pykčio?

- Negaliu pakomentuoti šito. Lyg ir yra nusiteikimas, bet kai viskas pradeda byrėti, surinkti nebeįmanoma.

- Tai kas turi atsitikti, kad rinktinė žaistų kitaip?

- Visų pirma turime patikėti savo jėgomis. Nesame tokie blogi krepšininkai, kad pralaimėtume 25 taškais. Bet faktas, kad esame praradę pasitikėjimą savo jėgomis. Pažiūrėjus, kaip žaidėjai sprendžia kai kurias situacijas... Savo klubuose jie išgliaudytų tai kaip riešutus net nesusimąstydami. Bet darysiu viską, kad komanda atsigautų ir sužaistų tas dvejas rungtynes garbingai.

- Mažai žaidusio Manto Kalniečio išleidimas buvo desperatiškas veiksmas?

- Yra daug „gal“. Reikėtų gilesnės analizės. Gal buvo mano klaida, kad jo neleidau ir pasitikėjau kitais. O gal Mantas labiau tinka prie tokio žaidimo, kai reikia mažinti skirtumą, kai reikia skubėti, kai vyksta laisvas žaidimas. Bet nenoriu spėlioti, nes reikia gilesnės analizės.

- Ir vis dėlto - ar schemos neveikia ar vykdytojai užduočių neatlieka?

- Man atrodo, pasakiau jau šiandien daug ir gal palikime tai... Veikia sistemos ar neveikia, kaltas treneris. Jeigu sistema neveikia, reiškia, treneris parinko blogą sistemą, kurios žaidėjai negali įvykdyti. Sutinku, kad laimi komanda, pralaimi treneris.

- Ar ta komandos vienybė, apie kurią kalbėjote, yra ir rinktinės trenerių štabe?

- Be jokios abejonės. Aišku, aš esu vyriausiasis treneris, aš priimu sprendimus, bet mes visada tariamės. Mes tikrai esame vieningi.