Daugkartinis Lietuvos čempionas bei du kartus Sovietų Sąjungos vicečempionas, ilgų nuotolių bėgikas Romas Sausaitis nedažnas svečias spaudos puslapiuose.

Jis mieliau lieka nuošalyje ir už save kalbėti leidžia savo aklėtiniams ir jų pasiekimams. Romas - pajėgiausios šalies maratonininkės Živilės Balčiūnaitės treneris. Šiame išskirtiniame interviu - ne vien apie auklėtinius ir savuosius pasiekimus, tačiau ir patarimai bėgimo mėgėjams bei besirengiantiems jais tapti.

R.Sausaičio pavardė iki šiol figūruoja net 4 distancijų visų laikų geriausių šalies pasiekimų dešimtukuose (nuo 1500 metrų iki maratono), o į bėgimo takelį Dzūkijoje gimęs vaikinukas pateko visiškai atsitiktinai. „Matuizose turėjome krepšinio aikštelę, joje vasarą neužaugdavo jokia piktžolė, o žiemą nebūdavo nei vienos snaigės, žaisdavome visus metus. Ir štai vieną dieną sužinojau, kad vyksta bėgimas Senoji Varėna - Varėna, tad bičiulis, jau kurį laiką bėgiodamas, pasiūlė prie jo prisijungti. Kiek pasitreniravome ir aš jį trasoje nugalėjau. Tuomet mane pastebėjo treneris Sigitas Veržbickas, kuris pakvietė į rimtesnes treniruotes - man tuomet jau buvo 18. „Rimtesnės” jos buvo savotiškai - penkias dienas per savaitę sportuodavau savarankiškai, o šeštadienį iš Matuizų važiuodavai į Druskininkus. Ten pernakvodavau, sekmadienį prabėgdavau 30 kilometrų - ir atgal. Tai buvo 1973 metai ir jau rudenį respublikinėje moksleivių spartakiadoje užėmiau dvi antrąsias vietas (3 bei 5 kilometrų bėgimuose).Taip ir prasidėjo mano, bėgiko, sportinis kelias.”

Praėjo daugelis metų ir tarp didžiausių savo karjeros pasiekimų R.Sausaitis įvardina... auklėtinių pasiektas aukštumas. „Didžiausius pasiekimus sieju su savo auklėtiniais, o kalbant apie save, išskirčiau du sidabro medalius Sovietų Sąjungos čempionatuose, patekimą į šalies rinktines tarpvalstybiniuose mačuose prieš JAV, Didžiąją Britaniją bei Vokietiją. Žinoma ir tą faktą, kad prieš 1980 metų olimpines žaidynes likau pirmasis, kuris į rinktinę nepateko. Tai ir buvo lemiamas lūžis - o Maskvos olimpiados rinktinė buvo jauninama ir būdamas 25 metų tapau niekam nebereikalingas - ne tik Sąjungoje, tačiau ir Lietuvoje.”

Tuomet Romas tapo treneriu, ėmėsi dirbti su jaunimu ir vėl pats sugrįžo į bėgimo takelį. „Surinkau grupelę jaunimo ir dirbau su jais. Ir gavosi paradoksali situacija - bėgiodamas su savo tuo metu talentingiausia auklėtine Jurgita Marcinkevičiūte, apkraudamas organizmą jos krūviais, 1995 metais nuvažiavau į Hamburgo maratoną ir pasiekau 2:14,30 valandos rezultatą (iki šiol tai trečias rezultatas šalies istorijoje) - tais metais tai buvo geriausias mano amžiaus grupės rezultatas pasaulyje. Jubiliejiniame, šimtajame, Bostono maratone po metų atbėgau trečias „Masters” amžiaus grupėje. Buvau kandidatu į Atlantos olimpines žaidynes - mano rezultatas buvo antras, tačiau nesijaučiau profesionalu, tad užleidau vietą jaunesniems savo auklėtiniams. Tuo metu jaučiausi labiau treneriu - nuo pat jaunystės, rašant rašinėlius tema „Kuo būsiu”, rašydavau - sportininku. Mokytojai sakydavo, kad tokios profesijos nėra, mat tais laikais sportininkai formaliai būdavo mėgėjais, tuomet aš pasitaisydavau - treneriu. Taip ir atsitiko, kito kelio nemačiau. Buvo laiko tarpas, kuomet 7 metus treniravau auklėtinius, negaudamas jokio atlygio - dar vienas to meto paradoksas - būtent tuo metu paruošiau tris olimpiečius - Česlovą Kundrotą, Dainių Virbicką bei Ingą Juodeškienę. O po to prasidėjo darbas su didžiausiu mano pasiekimu šiai dienai, Živile Balčiūnaite.”

Tad R.Sausaitis, skirtingai nuo daugelio yra išbandęs net tris veiklos terpes - trenerio, sportininko, bei treniruojančio sportininko (žaidimų terminais „žaidžiančio trenerio”). Kas jam sunkiau - bėgti pačiam, ar stovėti šalia trasos? „Psichologiškai sunkiau stovėti vietoje, kuomet esi atsakingas už sportininką, tačiau jam niekuo negali padėti. O kai bėgi, atsakomybės gerokai mažiau.”

Pastaruoju metu tarp trenerio auklėtinių - vien merginos. Ar tai sąmoningas pasirinkimas, juk su moterimis dirbti ko gero sunkiau. „Su vyrais dirbti lengviau, jie viską paprasčiau priima, moterys reikalauja daugiau dėmesio. Pirmoje mano grupėje buvo tik viena mergina (J.Marcinkevičiūtė), vėliau atėjo I.Juodeškienė. Tačiau palaipsniui pasaulyje išsivystė tendencija, jog visus ilguosius nuotolius tarp vyrų užvaldė Afrikos stajeriai - tiesiog supratau kad Europoje dirbti su vyrais neperspektyvu. Aš esu maksimalistas ir treniruoti žmogaus vien dėl atlyginimo nemoku ir negaliu.”

Praraja tarp Lietuvos ilgų nuotolių bėgikų ir bėgikių labai gili - kodėl ji atsirado? „Moterys yra darbštesnės, jas sunkiau priversti sunkiai dirbti, tačiau jei jos siekia tikslo, jos tai daro su didesniu užsispyrimu. Deja, dabartiniai mūsų vyra yra per daug išlepinti.” O gal tuomet išeitis - Lietuvos pasai kitų šalių stajeriams? „Aš prieš. Dėl kitų šalių prieštarauti neišeina, toks IAAF sprendimas, tačiau aš už savų talentų ugdymą. Dabartiniais laikais sienos atviros - parungtyniausi su stipriausiais pasaulio bėgikais nėra jokių kliūčių. Mūsų laikais, norit dalyvauti stambiosiose varžybose, reikėjo dar patekti į Sąjungos rinktinę - dabar važiuok, kur nori, tačiau iš to kažkodėl nesimokoma. Vis dėlto bus labai įdomu bus stebėti, kurios Baltijos šalies rinktinėje pasirodys pirmasis juodaodis stajeris.”

R.Sausaitis pastaruoju metu - ne vien treneris, tačiau ir varžybų „Bėkime su Živile Balčiūnaite” organizatorius. O juk organizatoriaus duona dar sunkesnė - nervai, kritika, priekaištai, jog kažkas buvo netaip... „Jei žiūrėčiau iš dabartinių pozicijų, tai aš tokio bėgimo gal ir nedaryčiau. Tačiau pirmą bėgimą organizavau po to, kuomet Ž.Balčiūnaite Europos čempionate Geteborge užėmė 4 vietą. Norėjosi ta proga kuo labiau populiarinti būtent bėgimo rungtį, naudojantis Živilės įdirbiu atsivežti stiprių bėgikų iš užsienio, tuo pačiu keliant vietinių bėgikų meistriškumą. O dabar jis tapo tradiciniu - nesinori visko mesti.”

Lietuvoje vykdomi dviejų rūšių bėgimai - vienuose dalyvauja vien profesionalai (tas pats „Bėkime su Živile Balčiūnaite”- čia profesionalai bėga atskirai nuo mėgėjų), kituose - tiek profesionalai, tiek ir mėgėjai kartu („Vilniaus maratonas”). Kaip treneriui atrodo - ar reikalinga tokia įvairovė? „Be masių nebus ir profesionalų - kuo daugiau žmonių pritraukiama, tuo geriau. Profesionalais negimstama, juos reikia užauginti. Vieni bėgikai kelia sau tikslą tapti čempionais, kiti - palaikyti sveiką formą. Yra ir kita pusė - juk aukščiau bambos neiššoksi, galbūt tu niekada ir nebūsi profesionalu, o bėgioti norisi - tad reikia ir vienokių bėgimų ir kitokių. Tai yra pati paprasčiausia laisvalaikio praleidimo forma, kuriose, kaip ir slidinėjime įjungtos visos raumenų grupės, bėgikas visuomet turi pranašumą prieš žaidimų sporto šakų atstovus - jis visuomet gryname ore.”

Ką Romas patartų tiems mėgėjams, kurių rezultatai teikia vilčių siekti didesnių tikslų? „Vienareikšmiai - reikia kreiptis į profesionalus ir ne laiškais ar telefonais o gyvai. Kiekvienas žmogus yra asmenybė ir atskiras organizmas. Norint jam kažką patari, reikia jį pažinti. Pas mus atsiranda labai daug patarėjų, kurie pataria iš asmeninės patirties, tačiau tai tinka tik konkrečiam asmeniui. Pateiksiu vieną pavyzdį iš savo praktikos - prieš keletą metų pradėjau dirbti su pusiau profesionale Vaida Žūsinaite. Mergina, visiškai atsidavusi bėgimui, dirbame su ja jau trejus metus, tačiau kažko vis dar trūksta, vis dar nerandu pagrindinio stūmokliuko. Aš neabojoju, kad ji išaugs į aukšto lygio sportininke, tačiau kiek tai truks, nežinau.”

Toks bėgimas, kaip „Vilniaus Maratonas” surenka daugybę žmonių, norinčių mesti iššūkį 42 kilometrų distancijai. Pastaruoju metu atsiranda ir tokių, kurie vos prieš metus bėgę kelis kilometrus, ryžtasi pilnai distancijai. Klausiame R.Sausaičio, ar tai įmanoma?  „Nuo senų laikų sakydavo, ilgų nuotolių bėgikas ruošiamas nuo jaunų metų ir jam paruošti reikia 5-7 metų. Tuomet jis gali parodyti gerą laiką. Jei kalbėtumėme apie tuos, kurie nori bet kokia kaina bent įveikti maratoną ir yra kažkiek bėgioję - užtenka pusės metų - tiesiog tokiems žmonėms patarčiau rinktis „kilometražą” - ir pirmyn...”

O pokalbį su Romu Sausaičiu baigsime kiek provokuojančiu klausimu. Ar dar vis galima tikėtis, jog vieną dieną treneris apsirengs trumpą aprangą ir vėl kaip senais gerais laikais stos prie starto linijos, kur žmonės laukia starterio šūvio? „Tikimybė yra. Tačiau pagrindinis dalykas bėgimuose - jei dalyvaučiau varžybose, tai tik savo malonumui, o ne rezultatui. Tad ir mano patarimas bėgiojantiems ne dėl rezultatų - bėgiokite tik taip, kad tai jums teiktų malonumą, o ne fizinę ir moralinę kančią. Būtent tokiu keliu bet kuris bėgantysis pasieks ir geresnį rezultatą.”