"Sėdžiu apsivertęs popieriais, rašau, skaičiuoju, planuoju, o tuo metu teatre vyksta repeticijos, kolegos dainuoja... Prašiausi, kad mane paleistų, praėjau konkursą ir buvau priimtas į solistus, bet į kabinetą susirinkę valdžios atstovai pasakė, kad kol kas niekur nepabėgsiu. Paleido tik 1989 m. – man tai buvo didžiulė šventė. Susikviečiau visus solistus į svečius – nerimome visą naktį", – šypsojosi jis.

30 metų jubiliejų švenčiančio teatro gyvenimas kupinas premjerų blizgesio, rutinos patogumo, daugybės mažų ir didelių istorijų, kurias nusineša laikas. Š.Juškevičius dalijosi keliomis akimirkomis iš įspūdingos savo karjeros Muzikiniame teatre.

"Teatras mane valdė nuo vaikystės – teatre gyvenau, teatre užaugau. Todėl viskas, kas susiję su teatru, man yra labai artima, – pasakojo Š.Juškevičius. – Pamenu, su dideliu malonumu priėmiau maestro Kazimiero Kšano kvietimą vaidinti tuomet Liaudies operoje statomoje operetėje "Vargšas studentas". Linksmo girtuoklio vaidmuo buvo tai, ką pavadinčiau lemiamu kryžkelės kelio pasirinkimu. Tai kelias, kuris atvedė į muzikinį teatrą, – nėra geresnio dalyko, kuris tuo metu man galėjo nutikti."

Š.Juškevičius išsiskiria charizmatiškais personažais, jį galima sutikti daugelyje teatro spektaklių, pavyzdžiui, operoje "Sevilijos kirpėjas", operetėje "Šikšnosparnis", miuzikluose "Smuikininkas ant stogo", "Velnio nuotaka" ir kituose.

"Operetėje yra pagrindiniai herojai, įsimylėjėliai, o šalia būtinai bus trenktas, nusenęs grafas ar kunigaikštis, kuris nori jaunos ir gražios moters, bet jam dažniausiai jos nepavyksta gauti. Per savo karjerą dažnai buvau tuo norinčiu susituokti, bet laimingų vedybų buvo ne kažin kiek. Man dažniau tekdavo vaidmenys, kur nukentėdavau nuo savo romantiškų norų", – juokėsi solistas.

Kaip vieną įsimintiniausių vaidmenų jis įvardijo kunigaikščio Bazilovičiaus vaidmenį F.Leharo operetėje "Grafas Liuksemburgas". Būtent šis vaidmuo parodė, kad Š.Juškevičius geriausiai atsiskleidžia kaip charakterinis personažas.

"Būdavo labai smagu vaidinti tą nusenusį kunigaikštį. Neįsivaizduoju, kaip dabar sušokčiau su balerinomis – personažas turėjo labai gerus šokio numerius, bet dabar nebereikėtų vaidinti, kad man 60 metų. Kai pirmą kartą įsikūnijau į kunigaikštį, man buvo per 30 metų, turėjau užmaskuoti savo jaunystę, – šelmiškai šypsodamasis solistas prisiminė gal net pernelyg įtikinamai suvaidinęs pagyvenusį vyriškį. – Po spektaklio trupės vedėjas pasakojo sulaukęs vyresnių moterų prašymo supažindinti su "tuo dieduku". Matyt, geras buvo grimas. Gerai vaidinau", – kalbėjo pašnekovas.

Buvo net maniusiųjų, kad vaidmenį atliko ne pats Š.Juškevičius, o į jį labai panašus jo tėvas, ilgametis Klaipėdos dramos teatro aktorius.