– Kada prasideda naujas teatro sezonas?

Eglė: Klaipėdoje jis startuoja šiandien, rugsėjo 17 d. Jį pradedame dar visiškai nauju spektakliu "Psiche", kuris Klaipėdoje buvo rodytas tik kartą.

– Kas šį sezoną laukia žiūrovų? Kokių premjerų numatote?

Greta: Tiksliai nežinome, kas laukia žiūrovų. Tai nemaža dalimi priklauso nuo jų pačių. O mes dirbsime, kursime, pyksimės, dramatizuosime, polemizuosime, filosofuosime, kvatosime, verksime, žaisime, nemiegosime.

Eglė: Kaip minėjau, šį sezoną pradedame ir jo metu rodysime kol kas naujausią mūsų spektaklį "Psiche". Taip pat žiūrovai išvys ekspromtu gimusias "Šiurpes" – lietuvių liaudies siaubo pasakas, skirtas suaugusiems, sekamas trijų teatro aktorių.

Greta: Rugsėjo 29 d. pristatysime premjerinį spektaklį "Nekrozė". Ateityje numatome kurti pasakos "Dvylika brolių juodvarniais lakstančių" interpretaciją ir komediją pagal Davido Madseno romaną "Sapnų dėžutė". Iš tiesų planai ir kūrybinės mintys naktimis neleidžia užmigti. Šis faktas žada tik dar daugiau netikėtumų bei avantiūrų.

– Ar šį sezoną bus galima išvysti senesnius Apeirono teatro spektaklius?

Eglė: Žinoma. Šį sezoną žiūrovų laukia ir ankstesniais metais pastatyti spektakliai. Vienas jų – "Antišou. Likučiai po Dievo", kuris buvo ir yra itin mėgiamas žiūrovų. Manome, kad Klaipėdoje su juo susipažino dar ne visi norintieji. Taip pat bus galima išvysti praėjusį sezoną "akis pramerkusį" spektaklį "Žinduolių perėja", kuris Klaipėdoje parodytas tik du kartus. Abu šie spektakliai tam tikra prasme atgims naujai, kadangi bus rodomi su kitomis aktorių sudėtimis, o tai spektakliams visuomet įkvepia naujos gyvybės. Sezonui artinantis pabaigos link, tikimės į sceną grąžinti ir spektaklį "Tyla kiaušinyje", bet tai – ateities planai.

– Ar šį sezoną "Apeirono" teatras išliks jam būdingos kolektyvinės dramaturgijos teatru. Neplanuojama bendradarbiauti su kitais dramaturgais, o galbūt imtis klasikos kūrinių?

Greta: Mūsų teatre kūrybiniai bendradarbiavimai yra menkai planuojami. Tai veikiau ištinka visiškai netikėtai. Juk kūrybinis bendradarbiavimas – santykiai, kurie yra gana glaudūs. Tam reikia meilės, o jos nesuplanuosi. Tiesa, bent jau kol kas nei mūsų žvilgsnio, nei ausies, nei širdies nepatraukė joks šiuolaikinis dramaturgas, o klasikų dar kiek drovimės.

– Ar esama naujovių, be premjerų, su kuriomis teatras pasitinka naują sezoną? Galbūt atsirado naujų kūrėjų, numatoma naujų kūrybos krypčių?

Eglė: Kūrybinėje komandoje yra naujovių, kurios labai džiugina. Pirmiausia tai – užkulisinis desantas: Povilas Šorys – nepaprastai darbštus ir kūrybingas architektas ir skulptorius, su kuriuo keliai suvedė kuriant spektaklį "Psiche". Tikimės, kad šis kūrybinis bendradarbiavimas nenutrūks. Taip pat komandą papildė dvi kostiumų dizainerės dailininkės Erika Jankauskaitė ir Pelkių Tyla, kurios kuria personažų įvaizdžius. To mums iki šiol, manome, trūko. Kalbant apie komandą, tai ne naujas žmogus, bet toks nepamainomas, kad negalima nepaminėti – Manvydas Vilys, kuris rūpinasi mūsų spektaklių dekoracijomis, rekvizitais. Be jo autentiškų darbų, spektaklio "Antišou. Likučiai po Dievo", ko gero, net nebūtų. Bet labiausiai džiaugiamės ne tais, kurie ateina, o tais, kurie lieka arba sugrįžta, nes tai laiko patikrintos partnerystės. Tarp tokių žmonių – aktoriai Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, jau minėtas M.Vilys. Tai žmonės, su kuriais augame kartu.

Greta: Daug vilčių dedame į komandą papildysiančius aktorius. Jų pavardžių kol kas neišduosime, kad išlaikytume intrigą. Tegalime pasakyti, kad jie – ne iš Klaipėdos.

– Praėjusį sezoną teatras nemažai gastroliavo kituose miestuose, dalyvavo įvairiuose teatriniuose renginiuose. Netgi šis sezonas prasidėjo tuo, kad spektakliai kituose miestuose rodyti anksčiau nei Klaipėdoje. Ar praėjusio sezono patirtys turėjo įtakos planuojant naujus darbus?

Eglė: Visos patirtys turi įtakos. Praėjusį sezoną ypač aiškiai suvokėme, kad Klaipėdoje užsidaryti kuriančiam žmogui ar jų grupei yra žalinga. Nieko pikto, tiesiog kultūra besidominčių žmonių čia yra daug mažiau nei kitur. Parodome naują spektaklį kelis kartus, o toliau salės tuštėja, refleksijos – jokios. Buvome pradėję labai save nuvertinti, ėmė dingti motyvacija kurti. Šis etapas buvo tikrai labai sunkus teatro branduoliui. Skaudu buvo ne tiek finansiškai, kiek morališkai. Iš šios duobės ištraukė tik darbų pristatymas Kauno bei Vilniaus publikai. Tai padėjo suprasti, jog mums viskas yra gerai. Ten mūsų spektakliams netrūko žiūrovų susidomėjimo, sulaukėme ir teatro kritikų dėmesio, profesionalių refleksijų, pastabų, paskatinimų. To gyvybiškai reikia. Ir ne tam, kad pašertum savo ego "askaridę", o tam, kad suprastum, jog eini teisingu keliu, kad tavo mintys ir klausimai iš tiesų pasiekia žiūrovą ir jam yra įdomūs.

Greta: Dėl šių priežasčių šį sezoną taip pat numatome labai intensyvų išvykų atžvilgiu. Labai džiaugiamės užmezgę bendradarbiavimą su renesansą išgyvenančiu Kauno miesto kameriniu teatru, kur tapome rezidentais ir reguliariai rodysime savo darbus. Neaplenksime ir Vilniaus, kur šiuo metu derinamas pasirodymų grafikas. Tikimės užmegzti ryšius ir su kitais Lietuvos miestais, bet tai priklausys ir nuo susidomėjimo, ir nuo finansų.