Araratas – anapus sienos

Parodos atidaryme armėnų bendruomenės vadovas Albertas Albertjanas atskleidė, kad jam pačiam buvo labai įdomu lietuvio akimis pažvelgti į savo gimtąją šalį.

"Dar kartą įsitikinau, kad čia ne mano subjektyvi nuomonė, kad Armėnija išties yra tokia graži ir dvasinga. Be to, ši paroda savotiškai jungia dvi tautas – armėnus ir lietuvius, todėl labai džiaugiuosi, kad klaipėdiečiai turės galimybę pamatyti ekspoziciją", – teigė A.Albertjanas.

"Kodėl Araratas? Ruošiuosi kataklizmams žemėje, ieškau aukščiausio kalno, manau, Araratas bus kaip tik ta vieta gelbėtis nuo tvano. Kalbant rimtai, šiemet Armėnija, kaip ir Lietuva, mini nepriklausomybės 100-metį. Tam skirta ši mano paroda. Armėnams Ararato kalnas yra širdyje, tačiau tikrovė tokia, kad jis – už valstybės sienos", – kalbėjo parodos autorius fotomenininkas Antanas Stanevičius.

Anot jo, istoriniai įvykiai nulėmė taip, kad genocidą patyrusi armėnų tauta neteko ne tik Ararato, bet ir kitų etninių žemių, šiandien nusėtų armėniškų bažnyčių, chačkarų duženomis.

Klaipėdietis Armėnijoje pirmąsyk lankėsi 1981 m., o po to – dar keturis kartus ir savo keliones įamžino fotografijose.

"Armėnija man padarė tokį didelį įspūdį, aš ten tiek draugų susiradau visam gyvenimui. Kai pradėjau labiau domėtis, supratau, kad Urartų ir Armėnijos karalystės palikimas prilygsta Romos, Egipto, graikų civilizacijoms, tik armėnams vargšams nepasisekė. Užplūdo barbarai, viską suniokojo", – įsitikinęs A.Stanevičius.

Viena brangiausių nuotraukų autoriui – Noravanko vienuolyno fone nufotografuotas kunigas, su kuriuo A.Stanevičius susipažino vienos kelionės metu, šis jam aprodė vienuolyną, daug papasakojo apie šią šventovę.

"Atsisveikindamas palinkėjau, kad jis kada nors taptų katalikosu – armėnų apaštalinės Bažnyčios galva, o po kelerių metų sužinojau, kad jis žuvo autoavarijoje. Mane sukrėtė tas gyvenimo dramatizmas ir trapumas. Tai buvo nepaprastai dvasingas kunigas, kurio, deja, jau nebėra", – apgailestavo A.Stanevičius.