Algimantas Jusionis buvo vienas ryškiausių vidurinės kartos Lietuvos tapytojų, jo kūryba reikšminga ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos dailės kontekste. A. Jusionio tapyba tęsė koloristinės, ekspresyvios lietuvių tapybos tradicijas, siekiančias dar prieškario arsininkų ieškojimus. Kartu tai moderni, pažymėta ryškiu individualumo ženklu, emocionali kūryba.

Sodrios, ryškios, degančios spalvos buvo A. Jusionio stichija. Ilgainiui dailininkas vis drąsiau eksperimentavo. Dažname paveiksle spalvos itin šokiruojančios, „laukinės“, jų dermės drastiškos, disonansinės, tačiau puikus kolorito jausmas sustabdydavo spalvų šėlsmą drobėse ties chaoso riba.

A. Jusionio tapybos ir piešinių motyvams visada reikėjo didelių formatų, begalinės kūrinio erdvės, neapribotos horizontų ar rėmų – kaip ir jo idėjoms bei sumanymams. Motyvai tapyboje dažnai netelpa paveikslo plokštumoje, jie veržiasi į pirmą planą, į visas puses, už ribų, primindami apie pasaulio begalybę ir amžiną tęstinumą.

Kūrybinio identiteto, savito braižo paieškos buvo itin sunkios: tapytojas nuolat eksperimentavo su spalva ir faktūra, retai likdavo patenkintas savo paveikslais, dažnai grįždavo prie jau nutapytų, tobulino, keitė, tapė iš naujo. Aistringose, emocionaliose A. Jusionio drobėse pulsuoja gyvas kūrybinis nervas, įniršį, nusivylimą keičia šviesių emocijų properšos. Tai stipraus jausmo tapyba, primenanti geriausių ekspresionalistų XX a. lietuvių tapybos tradicijų tęstinumą ir praturtinimą.

Žiūrėdami paveikslus, jausdami juose aistringą kūrėjo dvasią, prisiminkime dailininko žodžius: „Aš tarnauju spalvai. Kalbu ir groju spalvomis. Rašau spalvomis. Skaitykite mane. Kiekvienas perskaitysite savaip. Tai bus kiekvieno Jūsų ir mano tiesa.“