B. Kutavičiaus opera „Lokys“: siaubo pasaka apie mūsų tapatybės paieškas ir baimes

Didžiuotis ir skleisti publikai

Pirmą KVMT 36-ojo sezono premjerą parengė muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, režisierius G. Varnas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas.

Tai antrasis šios operos pastatymas Lietuvoje. Sukurta „Vilniaus festivalio“ užsakymu, pirmą kartą ji buvo pastatyta 2000-aisiais Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Planuojant operos pastatymą Klaipėdoje, tikėtasi, kad šiame procese dalyvaus ir pats B. Kutavičius, bet 2021-ųjų rugsėjo 29 d. kompozitorius iškeliavo į amžinybę. B. Kutavičiaus kūrybinis palikimas gausus ir vertinamas Lietuvoje bei už jos ribų.

„Galime didžiuotis, kad turime tokio genialaus kompozitoriaus kūrybinį paveldą, kurį privalome puoselėti, skleisti ir rodyti scenoje. Tai – didžiulė garbė ir malonumas“, – sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Spalio 7 ir 8 dieną premjera žavėjosi tiek Vakarų Lietuvos, tiek iš sostinės atvykusi publika. Tarp operos gerbėjų buvo galima sutikti muzikos profesionalų, šio scenos meno kritikų, politikų ir įvairiausių profesijų atstovų.

Šių laikų „lokiai“

Opera „Lokys“ sukurta Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu, kuriame autorė interpretuoja Prospero Mérimée novelėje „Lokys“ (1869) atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją. Ji nukelia klausytoją į „laukinį kraštą“ – Žemaitijos gūdumą, kur iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša grafaitei, o po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą.

M. Aleksos nuotr.

„Opera „Lokys“ daugialypė: daug ausiai malonių ir nesudėtingų klausyti dalių, tačiau yra ir bjauriai skambančių ar net ausį rėžiančių, šokiruojančių elementų. Ir visa tai susijungia į vientisą ir unikalų operos muzikinį audinį. Dirbdami kartu su KVMT simfoniniu orkestru siekėme rasti kuo daugiau muzikinių spalvų, kolorito, muzikos tembro įvairovės, ypatingos nuotaikos ir ekspresijos. Operos herojams kyla daug vidinių priešpriešų ir klausimų: „manyje tūno žvėris. Ką su juo daryti? Paleisti? Įsimylėti? Kalbėtis?“. Tai kelia aliuzijų net su mūsų šiandiena: vyksta karas, kas gali sutramdyti smurtaujantį žvėrį? Kiekvienam siūlome rasti savus atsakymus...“ – akcentavo dirigentas M. Staškus.

Pasak operos režisieriaus G. Varno, centrine siužeto ašimi čia tampa tamsioji žmogaus prigimties pusė, jo dvilypumas – žmogus-žvėris, o esminiu klausimu – kiek žmoguje gali būti žvėries ir kiek jis pajėgus išlikti žmogumi. Žmogiškojo gyvuliškumo ir laukinio krašto, kurių simbolis yra meška ar lokys, susidūrimas su civilizacija ir yra pagrindinės šios operos temos, spektaklyje atskleidžiamos tiek konceptualiai, tiek vizualiai – per konfliktą tarp rūmų ir gūdaus miško, tarp civilizuotos tvarkos, kultūros ir pirmapradžio chaoso, natūros, tarp šviesos ir tamsos.“ Režisierius neslepia, kad pastatymas žiūrovus gali nukelti ne tik į tai, kas vyko XIX a., bet ir į šiuo metu vykstantį karą kaimyninėje Ukrainoje. „Kraujasiurbystė ir „lokizmas“ vyksta visiškai šalia, Ukrainoje“, – sako režisierius.

Unikalūs kostiumai ir bauginanti scenografija

Operos siužetas artimas XX a. pradžios nebyliajame kine madingai vampyrų, siaubo filmų personažų temai. „Lokys“ – tarsi siaubo pasaka, siūlanti atsigręžti į giliai viduje glūdinčias baimes.

KVMT siuvyklos profesionalės operos herojų sceninius rūbus siuvo pagal kostiumų dailininko Dainiaus Bendiko kūrybinį sumanymą ir eskizus. Siekiant subtilaus autentiškumo, operos „Lokys“ kostiumų išpildymo procese naudotos autorinės kostiumų dailininko rūbų konstrukcijos, sukurtos skulptūrinio modeliavimo principu. Šia netradicine prieiga kostiumuose interpretuota klasikinio rūbo stilistika, atskleidžianti operos vaizduojamą laikotarpį ir erdvę.

Operos „Lokys“ muzikinis siužetas į sceninį veiksmą įsuko KVMT chorą (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) ir simfoninį orkestrą (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis).

Scenografo Gintaro Makarevičiaus ir šviesų dailininko Viliaus Vilučio pastangos sceną paversti Žemaitijos glūdumos mišku, kuriame vaikštinėja Vienaakė senė arba blaškosi savo tapatybės ieškantis grafas-vilkolakis buvo tokios įtaigios, kad užsivėrus scenos uždangai, žiūrovams buvo truputį baugu pakilti iš savo vietų...

Trys skirtingi „Lokiai“

Į muzikinio trilerio nuotykį leidosi tiek scenos profesionalai, tiek pradedantys, bet labai perspektyvūs solistai. Pirmos premjeros metu (spalio 7 d.) publika gėrėjosi Andriaus Apšegos (Grafas), Ievos Barboros Juozapaitytės (Julija), Vladimiro Prudnikovo (Profesorius), Tado Jako (Daktaras), Jovitos Vaškevičiūtės (Grafienė), Aurelijos Dovydaitienės (Vienaakė senė), Mindaugo Rojaus (Maršalka), Šarūno Šapalo (Grafo antrininkas), Virginijaus Pupšio (Pranciškus, grafo tarnas) dainavimo.

Spalio 8 dieną operoje „Lokys“ dainavo Šarūnas Šapalas (Grafas), Jovita Butkytė-Komovienė (Julija), Kšištof Bondarenko (Profesorius), Audrius Rubežius (Daktaras), Loreta Ramelienė (Grafienė), Dalia Kužmarskytė (Vienaakė senė), Farshad Abbasabadi (Maršalka), Andrius Apšega (Grafo antrininkas), Kęstutis Nevulis (Pranciškus, grafo tarnas).

Spalio 22 dieną operos „Lokys“ herojų išgyvenimus atskleis Andrius Apšega (Grafas), Gunta Gelgote (Julija), Vladimiras Prudnikovas (Profesorius), Tadas Jakas (Daktaras), Jovita Vaškevičiūtė (Grafienė), Aurelija Dovydaitienė (Vienaakė senė), Mindaugas Rojus (Maršalka), Šarūnas Šapalas (Grafo antrininkas), Virginijus Pupšys (Pranciškus, grafo tarnas).