Šiandien uostamiesčio Baroti galerijoje atidaroma tapybos darbų paroda „Monologai“ draugėn subūrė tris vilniečius dailininkus – Danielių Rusį, Ievą Skauronę ir Nojų Petrauską.

Iš skirtingų pozicijų

Žmonėms, ypač menininkams, būdinga (ir net dera) kalbėti monologais...

Priminsime, kad monologas kaip reiškinys susiformavo dar senovės graikų teatre, kai vieno aktoriaus tekstas būdavo sakomas „sau“, kolegoms ir, svarbiausia, žiūrovų auditorijai. Monologais helenai ištardavo svarbiausius juos kamuojančius žodžius, perteikdavo išgyvenimus bei pasaulėžiūros principus.

Natūralu, kad bet kurio dailininko, ypač tapytojo kūryba (ir jos pateikimas) taip pat yra savotiškas monologų kalbėjimas. Tad mūsų regimos trijų jaunesnės kartos tapytojų kolekcijos yra ne kas kita, kaip monologų sakymas (menininkų požiūriu) ir jų klausymas, bandymas suprasti, suvokti jais deklaruojamas problemas ir idėjas (žvelgiant iš auditorijos pozicijų).

Dar galima pridurti, kad terminas „monologas“ atitinka net ir šiandieninei tapybai būdingus siekius sukonstruoti savitą kalbą (anksčiau tai būdavo vadinama stiliumi arba maniera).

Trys autoriai – D.Rusys, N.Petrauskas ir I.Skauronė pasižymi unikaliais, personalizuotais – monologiniais plastikos aspektais.

Saviti ir nepakartojami

Visi šie trys „muškietininkai“ yra saviti bei nepakartojami.

Ieva – koloristiškai dekoratyvoka, bylojanti apie bendražmogiškųjų santykių trūkius ir kibirkštis. Psichologinė ir emocinė įtampa jos paveiksluose maskuojama (tarytum kauke pridengta) „gražiais“, tikrai maloniai veikiančiais spalviniais deriniais. Bet už to pirminio, vizualiojo sluoksnio – įtampa, netektis, tuštuma.

Nojus – klasikas ir siurrealistas per se („iš savęs“). Jo tapyba – tai į sunkiai išnarpliojamą Gordijo mazgą susisukęs senosios daugiasluoksnės technikos ir daugiafigūriškumo rezginys. Tapybinėje prieblandoje paskendę personažai (o jų daug ir visi jie, švelniai tariant, yra keisti) veikia sapno logikos judesiais bei šių padiktuotomis situacijomis.

Danieliaus tapyba yra metafizinė. Ir tuo, kad iš tikrųjų koloboruoja ir diskutuoja (tiesiog kalbasi) su ryškia Viduržemio saule nutviekstais tapybiniais metafizikais (kad ir De Chirico), ir tuo, kad tyrinėja žmogiškos egzistencijos ribas bei prasmę. Visa tai daroma ironiškai šypsantis, režisuojant fizinio ir dvasinio nesvarumo būsenose plūduriuojančių veikėjų judesius ir elgseną.

Kita vertus, būdami unikalūs, saviti, nepakartojami, trys tapytojai ne tik „kalba monologus“, bet ir įtaigiai bendrauja tarpusavyje (ir su publika) – metaforiškai galima teigti, kad jie susibūrę į skirtingas vokalo partijas atliekančių, bet vieno opuso sujungtų dainininkų tercetą.

Jungia ne tik spalvos

Šiuos tapytojus jungia keli aspektai. Pirma, spalvos – visas šis trejetas nevengia naudoti „nelietuviškų“, „netipiškų“ spalvų (kartais spengiančių savo ryškumu, kitais atvejais užliūliuojančių pasteliniais tonais ir atspalviais). Nebūtų klaida tarti, kad visi trys menininkai yra simbolistai. Nes spalvos jų kompozicijose įkūnija visą prasminį karkasą. Be jų nebūtų nei tiek išgyvenimų, nei peno apmąstymams. Antra – šešėliai. Kiekvieno iš šių autorių tapyba neįsivaizduojama be šešėlių kaip protagonistų. Žinoma, visų jų šešėliai yra nevienodi: Danieliaus – vidurdieniškai krentantis (leidžiantis patikėti lygiai 12-ą valandą dienos pasirodančiais vaiduokliais), Nojaus – žvakiškai pamėkliškas (misteriškas), Ievos – popietiškai ir vasariškai mirguliuojantis, šiek tiek karnavališkas (bet, kaip žinome, visokie festivaliai dažnai tėra fikcija, slepianti egzistencinį šaltį).

Kadangi be šešėlio nebūtų šviesos, tad galima sakyti, jog aptariamus autorius vienijantis (trečiasis) punktas dar yra ir šviesa. Visi trys menininkai yra šviesos stichijoje egzistuojančių savo pasaulių kūrėjai. Galbūt tai ir lemia jų monologų savitumą? Šį dalyką ir belieka išsiaiškinti smalsiems stebėtojams...

Vernisažas – 17 val. Paroda Baroti galerijoje (Aukštoji g. 1 / Didžioji Vandens g. 2) veiks iki spalio 21 d.