Žmogus degantis šokiu bei jam pasišventęs. Taip gimsta daug gražių dalykų: tobulėjanti bei savimi pasitikinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupė, vis aukštesnio lygio šokio spektaklių pastatymai stebinantys jau ne tik pajūrio publiką. Garsas apie baletą „Graikas Zorba“ pasklido po visą Lietuvą: susidomėję žiūrovai skuba į pajūrį ar perka bilietus į pasirodymus Kaune, Šiauliuose ir Vilniuje.

D.Bakėjus rūpinasi ir ateities kartomis – važinėjo po Lietuvą pristatydamas baletą vaikams. Projekto dėka Kretingoje rasta mergaitė  sėkmingai įsiliejo į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupę.

Savo gyvenimo filosofija žavintis D.Bakėjus sako, kad jo stiprybė gamtoje. Ir niekur kitur jis taip nepailsi kaip miške ar pajūryje.

– Kaip Klaipėdoje gimė mintis pastatyti baletą „Graikas Zorba“?

– Planuotas naujas spektaklis... Kodėl būtent „Graikas Zorba“? Reikėtų Dievo klausti apie tai. Baletas „Graikas Zorba“ pasirodė tinkamiausias adaptuoti mūsų teatro baleto trupei bei prijungti kviestinius šokėjus. Tai svarus spektaklis: duodantis ne tik daug patirties mūsų šokėjams, suteikiantis jiems profesionalumo, bet ir galimybę dirbti su pasaulinio garso choreografu Lorca Massine.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupei tiesiog būtina startuoti su stipresniais spektakliais nei  tradiciniais, užliūliuotais, labiau atpažįstamais senajai kartai. Mums būtina sudominti ir pritraukti jaunąją kartą. Suprantu, kad „Graikas Zorba“ nėra šiuolaikinis spektaklis, artimas jaunimui, bet mes judame ta linkme. „Graikas Zorba“ mums suteikė galimybė publikai pristatyti įspūdingo dydžio reginį. Išplėstos mūsų trupės galimybės, o mūsų orkestras puikiai susitvarkė su sudėtinga baleto muzikine medžiaga.

– Kuo ypatingas šis Klaipėdoje pastatytas spektaklis?

– Tai baletas tapęs klasika, nes rodomas daugiau nei 30 metų. Kaip sako L.Massine: „aš mirsiu, o spektaklis gyvuos dar daug metų“. Baletas „Graikas Zorba“ populiarus bei gausiai lankomas žiūrovų visame pasaulyje.

Pastatymas Klaipėdoje gal nepridėjo ypatingų bonusų šiam baletui, tačiau pakėlė į naują lygmenį Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, o mūsų baleto trupei davė dar dvigubai daugiau naudos. Tuo jis mums labai ypatingas.

– Baleto „Graikas Zorba“ dėka Klaipėdoje išvydome du primarijus iš Rumunijos ir Bulgarijos. Ar galima tikėtis, kad ir mūsų teatro trupės solistai gastroliuos užsienyje?

– Neabejoju, kad taip ir bus. L.Massine labai nori mūsų teatro trupės šokėją Mantą Daraškevičių pamatyti Džono vaidmenyje. Garsiojo choreografo manymu, M.Daraškevičius labai klasikinis šokėjas, tad spėju, jog tai bus įgyvendinta užsienyje.

Kaip praktika parodė, kai mūsų kviestiniai šokėjai, atliekantys solo vaidmenis, negali atvykti iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, tai tenka kviesti šokėjus iš užsienio. Baletas „Graikas Zorba“ labai populiarus ir plačiai statomas visoje Europoje, tad spėju, kad mūsų pagalbos gali prireikti ir kitiems.

– Darbas su pasaulinio garso choreografu L.Massine bei jo ne mažiau garsia asistente Anna Krzyskow: kokios duoda patirties?

– Jie tikri savo srities profesionalai. Man buvo baisu dar prieš jiems atvykstant. Būna, kad choreografai atvažiuoja, pamato baleto trupę ir nusprendžia, kad „medžiaga“, t.y. šokėjų kūnas dar nėra pasiruošęs perteikti vieną ar kitą vaidmenį. Ir išvyksta... Taip pasitaiko viso pasaulio teatruose.

L.Massine ir A.Krzyskow pamatę mūsų baleto trupės pasirodymą konstatavo, kad mūsų lygis vienareikšmiškai žemesnis nei jų matytų pasaulinio garso trupių, bet jie užgarantavo, kad yra matę ir blogesnių baleto trupių. Juos pakerėjo Klaipėdos baleto trupės emocionalumas. Anot garsiojo choreografo, pasaulyje daug idealiai techniškai baletą šokančių šokėjų bei trupių, tačiau jie negali sukurti išraiškingo vaidmens. Svečiai iš užsienio buvo patenkinti, kad uostamiesčio baleto trupės šokėjai, nepaisant tam tikrų baletinių duomenų trūkumo, yra išskirtiniai savo gebėjimu vaidinti. Beje, L.Massine ką tik vėl atvyko į Klaipėdą savo iniciatyva, kad padėtų mums į šokio vaidmenis įjungti naują pagrindinių šokėjų sąstatą. Manau, kad tai didžiulis įvertinimas ir pagarba mūsų kolektyvui: jog pats maestro domisi ir nori mums padėti pasiekti paties geriausio rezultato.

– Ar „Graikas Zorba“ brangus spektaklis?

– „Graikas Zorba“, kaip baleto pastatymas teatre, yra brangus ne tik pinigais, bet ir menine verte. Džiugu, kad „Graikas Zorba“ sulaukė ne tik didžiulio žiūrovų susidomėjimo: daugelis pasirodymų sutraukia pilnas sales,  juo domisi ir šalies festivaliai. Turime pakvietimų dalyvauti festivaliuose bei šiuo metu deriname kaip tai įvykdyti: gal pristatyti spektaklį mažesniu formatu su mažesnėmis išlaidomis.

– Esate baleto trupės vadovas: kokios tai pareigos?

– Trupei esu pranešęs, kad nebūsiu jų darželio grupės auklėtojas. Stengiuosi duoti nurodymus vieną kartą, o paskui jie viską daro patys (juokiasi). Per du metus, manau, jie jau priprato prie mano darbo metodų bei žino ką ir kada jiems daryti. Jie žino vardan ko mes dirbame. Ir jei aš sakau, tai nejuokauju...

Baleto trupės vadovas – skambus pavadinimas. Iš tiesų tai – Pilkasis kardinolas: būtina taip viską subalansuoti, kad šešiolikai trupės narių būtų gera dirbti kartu. Aišku, žmogiškų klaidų visiems pasitaiko. Nesigiriu pasiekimais, bet manau, kad jie matosi.

Turiu tik vieną pavaldinį – baleto trupės inspektorių Mantą Černecką, kuris yra tarsi tarpininkas tarp manęs ir trupės, kai išvykstu. Aš gyvenu tarp Klaipėdos ir Vilniaus. M.Černeckas yra žmogus, kuris kai kurias problemas išsprendžia pats ir jos manęs nepasiekia. Lygiai taip pat M.Černeckas moka ir žino metodus kaip trupei pateikti mano reikalavimus taip, kad tai būtų neskausminga.

Trupės nuomonę teatro pavaduotojams, vadovui perduodu aš. Manau, kad vienam žmogui išsakyti trupės poziciją vadovams yra daug efektyviau ir greičiau. Kalbuosi ir su trupe ar kiekvienu asmeniškai, jei to prireikia. Šiemet trupė pasipildė dviem naujais baleto šokėjais atvykusiais iš Vilniaus.

– Baleto šokėjo profesija sudėtinga, atlyginimai nedideli. Kokiais metodais sugebate išlaikyti ir įkvėpti trupės narius?

– Vienintelis ką aš galiu duoti baleto šokėjui – žinojimą, kad jis yra žmogus. Matyt dėl šios priežasties baleto šokėjai noriai atvyksta į mūsų teatro trupę. Stengiuosi su visais elgtis taip, kaip norėčiau, kad būtų elgiamasi su manimi. Aišku, su manimi ne visada elgiamasi taip kaip aš elgiuosi, nors norėčiau (juokiasi). Noriu, kad baleto šokėjai Klaipėdoje jaustųsi žmonėmis, o ne vergais, tarnautojais...

Nemėgstu pataikautojų. Noriu, kad baleto šokėjai pas mus jaustųsi motyvuotais žmonėmis ne dėl pinigų. Atlyginimai, kaip ir visur, pas mus maži. Ne veltui buvo rengtas kultūros darbuotojų protestas. Mano motyvacija šokėjams: profesionalūs choreografai, seminarai naudingi ne tik kaip šokėjams, bet ir kaip asmenybėms. Žmogaus gyvenimo tikslas, mano manymu, yra tobulėti kasdien. Kasdien atsibundame su sukaupta patirtimi ir ieškome naujos. Jei to nėra, žmogus nesijaučia laimingas.

– Koks jūsų vadovaujamos teatro baleto trupės psichologinis klimatas?

– Kai aš pradėjau dirbti Klaipėdoje buvo jaučiamos mini grupuotės, susiskaldymas, nors trupė nėra didelė. Džiaugiuosi, jog to tarsi nebėra. Jokių audringų bangų nebeliko. Man patinka, kad mes ramiai siekiame bendro tikslo.

Natūralu, kad žmonės turi emocijas, draugus ar mažiau draugus... Mes nesame robotai. Negalima žmonių sujungti dirbtinai. Viskas turi įvykti natūraliai. Mes dažnai taip darome su vaikais: „eik pabendrauk su šiuo vaiku“, o gal jam nesinori arba tam vaikui nesinori... Tad nesielgiu taip ir su suaugusiais.

– Ar emocijos galėtų sutrukdyti spektakliui: pvz. prieš spektaklį kažkuri aikštinga prima balerina ar primarijus pareikštų, kad dėl nelaimingos meilės šiandien nešoks ar panašios situacijos?

– Prima balerinų, o dar aikštingų, pas mus nėra. Scenos žvaigždė – prima balerina ar primarijus – turi suprasti, kad savo aikštingumą reikia demonstruoti ne man ar žiūrovui. Jei tavo emocijos bus netinkamos, nuo to nukentės žiūrovas, svarbiausia – tu jam nepatiksi. Tai jau būtų neprofesionalu. Emociniai protrūkiai, ypač pas jaunesnius žmones, pasitaiko, bet pakalbėjus su jais apie tai žmogiškai, suprantamai, viskas atslūgsta.

Sunkiau būna, kai šokėjai išgyvena artimųjų mirtį, o apie tai pranešama prieš spektaklį. Mūsų trupėje to nebuvo, bet kitur pasitaikė. Tavo širdis verkia, o turi šokti ir išreikšti tai, ko reikalauja vaidmuo. 

– Dalis išsilavinusių žmonių sako, kad baletas ne jiems, kad šis žanras sunkiai suprantamas. Kaip žmones paraginti pamatyti baletą?

– Televizija mus pripratino prie „ne meno“. Tada žmogui sudėtinga atpažinti ar priprasti prie tikrojo meno. Renkamės lengviausią būdą – tiesiog neateiti. Aš manau, kad reikia ateiti ir pažinti, palyginti, atrasti. Kažkas sakė, kad nepatiko... Tai nėra nuomonė. Jūsų nuomonė atsiranda tada, kai jūs pats pamatėte ir įvertinote. Gal tai kas kažkam nepatiko, mane taip užkabins, kad man norėsis dar ir dar pamatyti. 

Net mano ir mano žmonos nuomonės apie kultūrinius renginius kartais visiškai skirtingos: stengiamės rasti kompromisą ir apsilankyti visur: ten kur mėgsta vienas ir kur mėgsta kitas. Ir kartais randame, jog patiko abiem. Net jei nepatinka knyga, tai vis tiek patinka nors vienas sakinys iš jos... Gal ir po spektaklio „Graikas Zorba“ kažkas pasakys, kad šokio spektakliai jam nelabai patinka, bet sirtakis taip patiko, kad stovėjo, plojo ir net šoko!

– Ar teatrinis etiketas leidžia publikai reaguoti: konservatyvūs teatro kritikai sako, kad ploti viduryje spektaklio netikusios kultūros ženklas?

– Spektaklis tai – emocijos: skirtingi choreografai stato kūrinius išreiškiančius skirtingas emocijas. Vieni kūriniai tave taip įtraukia, kad tu bijai sukrutėti spektaklio metu, nes baisu sutrikdyti teatro vientisumą. Kiti kūrėjai specialiai spektakliuose sukuria intarpus ar situacijas, kur tikimasi plojimų protrūkio. Kai kuriuose teatruose įprasta ploti kiekvieno žvaigždės išėjimo į sceną metu. Ten ne tik pagrindiniai solistai, bet ir kardebaleto šokėjai yra žvaigždės, tad juos būtina deramai pasitikti. Jei tik publika ploja – tai yra nuostabu