– Daugiau kaip metus esate Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės vadovas. Kokį įspūdį Jums per tą laiką paliko uostamiestis?

– Klaipėda man visada buvo sava ir sykiu svetima. Jau seniai pažįstu daugelį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjų, nes balerina Inga Briazkolovaitė buvo mano bendraklasė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje. Kai ji pradėjo dirbti Klaipėdoje – supažindino ir su kolegomis.

Klaipėdos miesto gerai nepažįstu, nes neišlendu už jo senamiesčio ir centro ribų, dar kartais prie jūros nuvažiuoju. Jau pradedu suprasti, kodėl klaipėdiečiai retai kada prie jūros nuvažiuoja. Gyvenant Klaipėdoje – jūra tampa įprastu dalyku, nes ji tiesiog yra šalia.

– Ką gi pasakytumėte apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, apie baleto trupę?

– Teatras – kaip jūra, kuri kartais būna rami, kartais – audringa. Teatre dirba emocionalūs žmonės. Be to, jie nebijo parodyti savo emocijų. Visi dirbantys teatre, žino savo kelią ir supranta, savo profesiją. Man tenka stebėti ir laviruoti, kada emocijas paskatinti, kada raminti. Stengiuosi, kad mes visi į savo darbą žiūrėtume paprasčiau ir ramiau, nes jau pats gyvenimas yra sudėtingas, kam dar bangas darbe kelti? Tad dažniausiai šokėjams kartoju: „Ramiai... viską galima pasiekti ramiai“. Žinoma, ne visada pavyksta taip kaip norisi, nes Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupė yra susiformavusi, brandi.

Mano vizija – formuoti trupę ne šiai dienai, o ateičiai, pritraukti jaunimą, kuris po penkerių metų sudarys trupės branduolį. Todėl aš ramiai kvėpuoju, žiūriu į ateitį savo vaizduotėje ir siekiu perkelti savo vaizduotės vaisius į realybę. Po truputį baleto trupės gretas pildo nauji, jauni šokėjai.

– Kaip sekasi? Jaunimas dabar veržiasi studijuoti, dirbti ir gyventi į užsienį.

– Turiu ir aš pats tokios patirties. Buvau išvykęs į Airiją, dirbau ten keturis mėnesius. Iš emigranto patirties galiu pasakyti, tiek, kad ir užsienyje pilna jaunų žmonių, kurie nori būti kažkuo, dirbti ir kurti savo šalyje. Mes ten esame tik kitataučiai. Todėl turime panaudoti dvigubai daugiau energijos ir jėgos, kad kažką įrodytume. Čia gi mums nereikia nieko įrodinėti, reikia tik dirbti tai, kas patinka, ir augti. Jeigu dirbdami čia investuotume į save tiek, kiek užsienyje, jeigu dirbtume po 14-16 val. kasdien – tai ir čia  pasiektume daugiau.

Mano siekis kviesti į teatrą dabartinius vienuoliktokus, dvyliktokus. Laikas eina greitai. Netrukus jie taps dvidešimtmečiais.  Manau, kad pažinę teatrą dabar, pasijutę savi jame, jie norės čia sugrįžti.  Dabar Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupę sudaro 16 šokėjų, mano tikslas ją padidinti iki 20, o dar vėliau ir iki 24 žmonių. Manau, kad suradus motyvuotus žmones ir pasiūlius jiems dirbti kai ką daugiau nei vien tik darbo vietą ir atlyginimą – jie pasiliks. Suprantu, kad tas „kai kas daugiau“ turi būti rimtas ir jiems įdomus argumentas, nes jaunimas dabar labai ambicingas, jam atviras visas pasaulis. Prievarta jam nieko neįsiūlysi, bet pasiūlyti galimybę – privalau.

– Kas ir kada pačiam suteikė galimybę tapti baleto šokėju. Retas berniukas svajoja apie tokią profesiją?

– Dėl stuburo problemų medikai rekomendavo man sportinę veiklą, kuri koreguoja laikyseną: plaukimą baseine arba šokius. Tėvai užrašė mane į baseiną ir sportinius šokius. Baseinas baigėsi, sportinių šokių lankyti negalėjau, nes repeticijų laikas sutapo su pamokomis (tuomet mokyklos dirbo dviem pamainomis). Mokyklos šokių būrelio mokytoja pasiūlė man pabandyti baletą. O kai atėjau pabandyti į Čiurlionio meno mokyklą – mane pagavo ir jau nepaleido. Žinia, kad baleto mokykloje vyrų yra didžiulis trūkumas. Paauglystėje bandžiau mesti, nes viskas „užkniso“, bet paskui “ledai prasilaužė” ir esu tas, kas esu.

– Kada atėjo suvokimas, kad esate savo kelyje ir, apskritai, jis ateina?

– Ateina, tačiau visiems skirtingai. Vieniems jis ateina iš karto, kitiems reikia daug visko išbandyti, pasiblaškyti, kad suprastų, o kiti ieško visą gyvenimą ir miršta neradę.

Aš iš tų kuris visko daug išbandau.

– Prieš metus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pristatėte pirmąjį šokio spektaklį vaikams „Ten, kur gyvena pabaisos“.  Ar jau galite įvertinti jį iš šalies? Kaip vertinate?

– Taip, šis spektaklis jau įsivažiavo. Buvo su juo gastrolių, ir šiais metais spektaklis pradėtas rodyti Klaipėdos dramos teatre. Įdomu, kad būtent Klaipėdos dramos teatro scenoje pamačiau šį spektaklį tokį, kokį jį ir įsivaizdavau. Teatro atmosfera, apšvietimas Dramos teatre buvo būtent toks, kokio aš ir norėjau, kurdamas šį spektaklį, tačiau Muzikiniame teatre negalėjau to išgauti ir nuolat buvau nepatenkintas rezultatu. Dramos teatre pirmą kartą pamačiau spektaklį tarsi iš šalies, pamačiau pasaką kaip žiūrovas. Ir dabar aš jaučiuosi ramus.

– Kodėl režisūriniam debiutui pasirinkote būtent šį kūrinį, kodėl spektaklis vaikams, ne suaugusiesiems?

– Pasirinkti šį kūrinį mane įkvėpė amerikiečių sukurtas filmas. Pasidomėjęs šio kūrinio pastatymais teatre – radau pagal jį sukurtų operų ir miuziklų,bet ne šokį. O aš norėjau sukurti šokio spektaklį. Keletą metų prašiau Kultūros meno tarybos finansavimo projektui įgyvendinti, bet jo negavau. Tai prigesino idėją. Kai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas pakvietė mane dirbti į teatrą ir paklausė, ką norėčiau pastatyti, aš jam pirmiausia įvardinau savo nerealizuotą svajonę. Filmas sužavėjo tuo, jog labai subtiliai atskleidžia vaiko psichologiją, parodo ką vaikas išgyvena, kai susipyksta su tėvais.

Aš pats esu tėvas ir tikrai tenka pasakyti griežtesnį žodį. Tada vaikai užsidaro savo kambaryje. Ką jie tada jaučia, ką išgyvena, kaip jie mato savo pasaulyje tėvus, brolius, seses, senelius? Apie tai šis spektaklis.

– Jums – miela vaikų auditorija. Mielesnė nei suaugusiųjų?

– Labai ilgą laiką dirbau su 3-5 metų amžiaus vaikais. Manau, kad vaikus suprantu geriau ne suaugusiuosius, nes pats su jais jaučiuosi kaip vaikas. Dauguma suaugusiųjų vaikus nuo mažumės paverčia savo įkaitais, nurodinėdami, ką jiems daryti: „lovą pasiklok“, „namų darbus atlik“, „telefoną padėk“, „atstok, neturiu laiko“ ir t.t.. Man atrodo, kad vaikams reikia paprastų malonumų. Kai vaikui suteiki laisvę, leidi daryti tai, kaip jis nori – jis padaro dvigubai daugiau nei kai jam yra nurodinėjamą ką daryti. Šią laisvės metodiką su režisieriumi Antanu Gluskinu taikome paaugliams skirtoje „Tinginių stovykloje“.  

– Ką repetuojate šiuo metu?

– Šiuo metu baleto trupė repetuoja naujametinį koncertą „Štrauso muzikos sūkurys“. Naujųjų metų pradžioje repetuosime šokio spektaklį „Ten, kur gyvena pabaisos“, nes sausio 9-ąją jis vėl bus rodomas Klaipėdos dramos teatre. Be to sausį du kartus bus rodomas naujasis miuziklas „Čikaga“,o vasario mėnesį laukia vasarą rodytas ”Karmen” spektaklis.

– Gyvenate tarp Klaipėdos ir Vilniaus. Kokie darbai jus laiko sostinėje?

– Pirmiausia tai – Anželikos Cholinos šokio teatras, kuriame šoku spektakliuose „Ana Karenina“, „Otelas“, “Idiotas”. Taip pat kūriau choreografija muzikiniam spektakliui „Maša ir Lokys“ kurio premjera buvo gruodį. Kalėdiniu periodu dar teko būti ir Kalėdų Seneliu, nors šios veiklos po truputį atsisakau, tačiau man vis dar smagu sukurti kalėdinį stebuklą vaikams.

– Kokie jūsų kūrybiniai planai?

– Rugpjūčio pradžioje ketiname pristatyti naują šokio spektaklį, bet kol kas nenoriu atskleisti, kokį.