Močiutės genai vertė vaidinti

– Dirbate ir laisvą laiką leidžiate drauge su žmona. Koks ryšys jus sieja?

– Esame antroji vienas kito dalis, mūsų ryšys bėgant metams tik auga. Susituokėme po pusmečio draugystės. Buvome bendramoksliai, mokėmės dantų techniko profesijos, abu grojome gitara, dainavome. Iš pradžių įsimylėjome, mus vedė aistra. Man buvo 24-eri, o Violetai – tik 20. Po metų susilaukėme dukros, o dar po vienerių – ir sūnaus. Panirome į rūpesčius, bet buitis nenužudė jausmų.

– Kas lėmė tokį profesijos pasirinkimą?

– Violetos mama yra dantų technikė, o man mama pasakė, kad nesugalvočiau tapti aktoriumi, kaip sesuo Nelė. Tiesa, mama neuždraudė man bandyti. Ir aš bandžiau. Stojau Klaipėdoje į tokią keistą specialybę – liaudies teatrų režisūrą. Nepavyko, bet kol bandžiau, labai smagiai pastudentavau. Su manimi kartu tada egzaminus laikė anekdotų karalius Raimondas Šilanskas. Bandžiau laimę ir Vilniuje, bet ir ten nepasisekė. Tada buvau pašauktas tarnauti į armiją, laimė, neišvežė į Afganistaną. O grįžęs nebesiblaškiau, apsisprendžiau pragmatiškai. Kariuomenė ataušino norą tapti aktoriumi. Nedegiau tuo noru, nors ir buvau atletiškas, bet – ne Alenas Delonas.

– Kodėl jus su seserimi taip traukė aktorystė?

– Nelė už mane vyresnė ketveriais su puse metų. Mama su tėvu buvo išsituokusi, tad išlaikė mus viena ir daug dirbo. Ją matydavau tik vėlai vakare. Mūsų močiutė buvo labai teatrališka moteris. Ji buvo itin religinga, bet kartu labai gabi – pabaigusi tik vieną klasę mokėjo lietuvių, lenkų, žydų, rusų ir vokiečių kalbas, rašė lenkiškai ir lietuviškai. Ji sugebėdavo paveikti emociškai, užtekdavo vos poros žodžių ir ypatingo jos žvilgsnio, rankų kalbos bei mimikos. Vilniuje gyvenome pačiame centre. Nelė buvo mūsų viso namo vaikų vadas, pabrėžiu – ne vadė, o vadas. Pasidarydavo iš kokios nors užuolaidos įspūdingą sijoną, sukurdavo visiems vaikams personažus ir tekstus. Vaidinome visi, o vakarais viską tą patį rodydavome tėvams. Buvo neapsakomai smagu. Su Nele dažnai mušdavomės, bet tik porą minučių, o paskui apsikabindavome ir kartu žliumbdavome. Buvome labai artimi.

Paprašė sunaikinti grožį

– Ar dantų technikai patiria stresų?

– Kad ir kaip atrodo iš šono, tai nėra monotoniškas darbas. Kasdien bendraujame su žmonėmis, sutinkame jų labai įvairių, todėl ir streso išvengti nepavyksta. Kartais atrodo, kad vieni gyvena kažkur ateityje, o kiti tramdo save, kad neįliptų atgal į medį. Neseniai atsitiko visiškai neįtikėtina istorija. Moteris neturėjo priekinio danties, padarėme jai labai gražią šypseną. Ji išėjo švytinti, kaip dovaną gavęs vaikas, ir tikrai atrodė kaip mergina iš žurnalo. O po dienos grįžo sugniužusi, nelaiminga ir paprašė visus dantis sulyginti, priekinius nutrumpinti. Pasirodo, vyras iškėlė pavydo sceną. Teko jaunatvišką šypseną keisti į neįdomią. Kartais klientams svarbu ne dantų spalva, forma, o ar jais galės atsidaryti butelį alaus.

– Ar įdomus jūsų darbas?

– Gal ir nelabai, bet kažkada esu perskaitęs kinų patarlę, kuri byloja: „Jei nori ilgai gyventi, pamilk savo darbą.“ Esame sąžiningi, todėl profesijai skiriame labai daug savęs. Net baramės tik dėl darbo, bet galiausiai prieiname prie bendros nuomonės. Niekada nepeikiame vienas kito viešai. Kartu dirbame, turime ir bendrų pomėgių, bet mūsų tai nevargina. Su amžiumi blėstančią aistrą vis labiau pakeičia pagarba. Net vienos dienos išsiskyrimas mums – sunkiai pakeliamas.

– Užsiminėte apie bendrus pomėgius. Kokie jie?

– Nuo studijų metų abu dainuojame. Dar mokykloje buvau ansamblio gitaristas. Kartais namie sukurtas dainas atlikdavome skaipu susisiekę su Violetos senų laikų drauge, gyvenančia Maroke. Ji mus pastūmėjo nueiti į bardų klubą Klaipėdoje „Mėlynas troleibusas“. Lankome jį ketvirtus metus. Ten yra kažkas ypatingo. Kai kas nors dainuoja ant scenos, salėje įsivyrauja tokia tyla, kaip klausantis klasikinės muzikos koncerto. Tai užburia. Be to, pasijutome ten įvertinti, o ir veikti yra ką, sutvarkiau įgarsinimą. Klubo formatas toks, kad ten visada įdomu, yra kam ruoštis.

Išgelbėjo nuo depresijos

– Bet tai ne vienintelis jūsų abiejų pomėgis?

– Violeta tapo. Ją draugė pakvietė į Sauliaus Bertulio pamokas. Nuėjome abu, nes buvau mokęsis dailės mokykloje. Tiesa, nebaigiau, nes tada man labiau rūpėjo dramos būrelis. Po kurio laiko S.Bertulio pamokose liko kelios moterys, vyrai nubyrėjo, tarp jų – ir aš. Įdomu, kad Violeta progresavo kur kas sparčiau už mane. Gaudavome labai sudėtingų užduočių. Kol aš galvodavau, kaip jas atlikti, merginos jau baigdavo. Žmona pas dailininkę Violetą Jusionienę tapo iki šiol. Tiesa, sienas puošia tik keli jos darbai, visi kiti talpinami spintoje. O aš radau sau kitą, seniai pamirštą hobį – gaminti gitaras.

– Labai netikėta. Kaip jums atėjo į galvą tokia mintis ir ar tai sudėtinga?

– Mano gyvenime buvo momentas, kai teko pačiam gydytis nuo depresijos. Tiesiog po vienos didžiulės verslo partnerių išdavystės teko ieškoti būdų ne tik išgyventi fiziškai, bet ir rasti sielos nusiraminimą. Tada prisiminiau ankstyvos jaunystės pabandymus. Buvau pagaminęs tris elektrines gitaras. Viena jų buvo netinkama groti, kita – pusėtinai, trečiąja pats grojau mokydamasis medicinos mokykloje. Tiesiog pamačiau, kiek daug netobulumų yra "parduotuvinėse" gitarose. Pasidomėjau ir supratau, kad mano profesija suteikė vilčių sukurti ne tik dantį, bet ir gitarą. Žinomas gitaristas Eugenijus Janavičius gerai jas įvertino. Gavau siuntinį – 10 kilogramų sveriančią riešutmečio lentą. Ją teko nudrožti iki kelių milimetrų storio ir padaryti gaubtą. Maišai drožlių vis dar laukia, kada bus panaudotos kepant šašlykus.

– Be galo smalsu, kodėl jūsų gitaros – būtent tokios, panašios į smuikus?

– Ėmiausi jas gaminti pagal smuiko technologiją, išgaubtas. Kiekviena jų yra unikali, kitos tokios pasaulyje nėra. Klausiausi paskaitos apie gitaras ir sugalvojau pasigaminti džiazinę gitarą. Man labai patiko, kad pirmosios elektrinės buvo būtent tokios ir skirtos atlikti džiazą. Jos buvo drožiamos. Pats labai mėgstu smuiko, violončelės skambesį. Be to, domėjausi dabartiniais instrumentų meistrais. Pasirodo, ir šiais laikais yra stradivarijų, kurių darbų muzikantai laukia kelerius metus. Vienas jų į internetą įkėlė visą instrumento pagaminimo eigą, pradedant medžio gabalo paruošimu. Pažiūrėjau visą tą darbą ir supratau, kad šis žmogus pasiųstas iš aukščiau, kad išmokytų mane kantrybės, kurios man gerokai trūksta. Kai pas mus atvažiuoja pasimokyti dantų technikai, jiems sakau, kad svarbiausias dalykas mūsų darbe – kantrybė. Pirmas išbandymas – pažiūrėti filmuotą medžiagą, kaip nuo pradžių iki pabaigos pagaminamas smuikas. Daugeliui neužtenka kantrybės net žiūrėti, apie gaminimą jau nekalbu.

Sveikai gyventi ėmė po nuopuolio

– Jūsų darbas reikalauja kruopštumo ir kantrybės, o dar pomėgis prikala ilgoms valandoms prie darbastalio. Ar jūsų kūnas neprotestuoja prieš tokį įkalinimą?

– Pirmiausia, aš nesikankinu, aš mėgaujuosi tai darydamas. Bet ir fizinio krūvio sau duodu. Triskart per savaitę važiuoju į baseiną. Paskutinis mano pasiekimas – vienu įkvėpimu galiu nunerti 75 metrus. Tokį rezultatą pasiekiau per pusantrų metų. Kai ko nors imuosi, išsemiu tai iki esmės, iki pat šaknų. Man svarbu procesas, o ne rezultatas.

– Ar tai yra visi jūsų pomėgiai?

– Dar – Violetos mezgimas. Turime knygą, kurioje parodyta 240 mezgimo raštų. Ji yra numezgusi juos visus. Vadinu ją mezgimo profesore. Televizoriaus neturime, politika nesidomime, jei norime ką nors pažiūrėti, reklamos bei kiti intarpai mums netrukdo. Va taip taupome laiką. Tada jo lieka drauge padainuoti. Didžiausia gyvenimo laimė rasti savo žmogų. Aš esu labai dėkingas likimui už Violetą.

– Turite ypatingą požiūrį į sveiką gyvenseną. Kaip ir kada pradėjote apie tai galvoti?

– Kad pradėtum teisingai gyventi, reikia paslysti ir nugriūti. Gėriau, ir nemažai. Būdamas 39-erių svėriau 100 kilogramų, turėjau pilvą, veidas buvo violetinis. Kai man sukako 40 metų, surengėme didelę šventę su gausybe gėrimų ir valgių. Į gimtadienį atvažiavo mano bendrakursis, kuris jau pusmetį negėrė. Vieną akimirką pagavau jo į mane nukreiptą kupiną gailesčio žvilgsnį. Ir tai buvo paskutinis lašas, po kurio jau 15 metų nebegeriu visiškai. Pradžioje dar užsukdavau į parduotuvę, kaip anksčiau, kai kaskart nusipirkdavau alaus. Bet prisimindavau, kad nebereikia, ir nuvairuodavau namo. Po poros mėnesių, vieną gegužės rytą pabudau šeštą valandą ir pajutau, kaip gera, kai neskauda galvos, netroškina, kai dar taip anksti, o aš jau pailsėjęs. Supratau, kiek daug laiko gyvenau beprasmiškai. Išmokau gyventi išmintingai. Valgyti tikslingai, pirma pagalvojant, ką šiandien veiksiu.

Vizitinė kortelė

Artūras Savičenko gimė 1962 m. vasario 15 d.

Violeta Savičenko – 1966 m. gegužės 13 d.

Abu baigė Kauno Prano Mažylio aukštesniąją medicinos mokyklą,

Nuo 1991 m. pora gyvena ir dirba Klaipėdoje, užaugino dukrą Karoliną ir sūnų Mažvydą, yra ketverių metukų Kipro ir pusantrų Dominyko seneliai.