Archajiškas žodis glossos, tapęs E.Vertelkaitės parodos koncepcija ir visaapimančiu leitmotyvu, turi bent kelias plačiau žinomas reikšmes. Senovės graikai glōssa vadino kalbą, liežuvį, kaip jos padargą, arba tiesiog žodį. Lotynų kalba glossa – tai senas arba retas žodis, terminas, reikalaujantis paaiškinimo, komentaro veikalo paantraštėje ar tarp eilučių. Naujausioje žinomos menininkės kūryboje glossa tapo laiko slinkties ir detalės, kaip visumos reprezentanto, metafora.

Šis projektas atspindi vieną svarbiausių E.Vertelkaitės kūrybos ypatybių – tai konceptualus, kartais kone matematinis ar fizikinis mąstymas, perteikiamas vaizdais. Kartu tai dar ryžtingesnis menininkės posūkis nuo grafikos, kurią dažnai vis dar suvokiame kaip vaizduojamojo meno šaką, antropologijos, filosofijos, (meta)fizikos link. Parodą sudaro tarpusavyje glaudžiai susijusios dalys – iškoduotas, atvertas menininkės tėvo fotografijos archyvas (1954–1964) ir medicininė kartoteka. E.Vertelkaitė sąmoningai pasirinko mediumo, transliatoriaus, (per)pasakotojo vaidmenį. Tačiau ir jau egzistuojančius artefaktus ji pavertė iškalbingais ir daugiaprasmiais. Kartu antrinei tikrovei menininkė visuomet suteikia individualių, autentiškų charakteristikų, jas apdorodama ir pateikdama. Tai dar vienas savitas E.Vertelkaitės kūrybos bruožas. Ji ne tik mąstytoja, nuolat gaudanti idėjas ir ieškanti įtaigiausios jų išraiškos, bet ir nenuilstanti eksperimentatorė su technologiniais kūrybos procesais ir atradėja. Cianotipija, fotografija, skenuotas fotokadras, stalių naudojama medžiaga šelakas, suteikianti plokščiam paviršiui trimatės erdvės įspūdį – tai tik keli parodoje naudoti technologiniai sprendimai. Sudėtinga ir nelengvai iššifruojama autorinių technikų suma čia virto alchemija, negyvą paverčiančia gyvu, praėjusį – svarbiu dabar, prakalbinanti archyvą ir suteikianti jam metafizinių parametrų.

Parodą organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, remia Klaipėdos miesto savivaldybė.