Knygynuose neseniai pasirodė knyga, kurios viršelis šviečia ambicingu pareiškimu – "Lietuviška sensacija!" Dar 30-ies nesulaukusios klaipėdietės Anželikos Liauškaitės pirmąjį kūrinį "Nukarūnuoti karaliai" leidėjai nepasikuklino palyginti su skandalinguoju romanu "Penkiasdešimt pilkų atspalvių", dėl kurio nūnai iš proto kraustosi ne tik užsienio, bet ir Lietuvos įžymybės.

Rašo, nes kitaip negali

Rinkodaros triukas, jaukas potencialiems pirkėjams? O gal vis dėlto dėmesio vertas literatūros debiutantės pareiškimas?
"Drąsus, atviras, erotiškas, intriguojantis, jausmingas ir beprotiškai įtraukiantis, nes jis atrodo toks pat tikras kaip gyvenimas" – bent jau neabejoja pati autorė, pristatydama savo "kūdikį".

"Visi muzikinių televizijos projektų dalyviai prisiekia, jog dainavo dar prieš pradėdami vaikščioti, o aš visada rašiau ir pirmą savo išspausdintą eilėraštį vaikų savaitraštyje prisimenu ryškiau nei pirmą ratą, apvažiuotą dviračiu", – į būsimuosius savo skaitytojus knygos puslapiuose kreipiasi jos kūrėja.
Anot Anželikos, apie save galėtų pasakyti, jog yra būtent iš tų, kurie rašo, nes kitaip negali.

"Rašau jau seniai ir ne visada tik sau pačiai. Man norisi dalytis savo mintimis, įspūdžiais, jausmais, o "Nukarūnuoti karaliai" – kol kas yra didžiausias mano kūrybinis išsipildymas", – prisipažino kūrėja.

Anželikos teigimu, svajonė parašyti knygą brendo seniai ir pamažu. O erotinio romano žanras, autorės akimis, ir intriguoja, ir sykiu yra subtilus. "Man norisi jį perteikti per moterišką jausmų ir potyrių prizmę. Negailėti emocijų ir jausmingumo", – prisipažino pašnekovė.

Gera maištaujanti mergaitė

– Erotikos tema, kuri itin pabrėžiama pristatant jūsų romaną, viena vertus, labai intriguoja, tačiau sykiu ir slidi. Jūsų knygoje šia tema kalba patirtis ar fantazija?

– Knygoje kalba mano moteriškumas, kuris atvirai ir nevaržomai skleidžiasi vaizduotėje. Manau, kiekvienas esame erotiškas ir, jei mylime, išmokstame save išreikšti taip, kad kūnas kalba kartu su siela, o kiekvieno žmogaus patirtis skirtinga ir be jos gyvenime būtume tik tušti, pasimetę lapai.

– Kaip pati apibūdintumėte savo kūrinį?

– Drąsus, atviras, erotiškas, intriguojantis, jausmingas ir beprotiškai įtraukiantis, nes jis atrodo toks pat tikras kaip gyvenimas. Šiuo atveju jame savęs ieško jauna mergina, todėl tai jos likimo linija. Ir ji yra įdomi, jaudinanti bei kartu – labai paprasta, žemiška.

– Knygos anotacijoje rašote: "Skiriu šį romaną visoms geroms mergaitėms, kurios niekada neklydo, ir blogoms, kurios pasimokė iš savo klaidų". Kuriai šių "kategorijų" priskirtumėte pati save?

– Mėgstu šiuos vaidmenis keisti, priklausomai nuo aplinkybių ir nuotaikų, bet šiaip, manau, gyvenime esu gera mergaitė, gal dėl to taip kartais norisi maištauti. Galiausia tikrame gyvenime nebūna tikslių kategorijų – kiekviena moteris esame skirtinga, kaip ir stereotipai dažnai tik suklaidina žmones, norinčius labai greitų atsakymų apie kitą.

Įkvėpė "Nimfomanės užrašai"

– Debiutinis jūsų darbas taip pat išleistas elektronine versija. Nespjaunate ir į pažangias ateities technologijas?

– Manau, be elektroninės versijos šiuolaikinėje mobilioje kasdienybėje, kurioje kartais nenorime nė trupučio luktelėti ir knygą turėti visada po ranka patogiausiu jos formatu, bet kokiame pasaulio krašte, tai neišvengiama. O pati labiau mėgstu ją vartyti ir jausti puslapius – man toks skaitymas atrodo intymesnis.

– Kas buvo pirmieji jūsų vertintojai? Sulaukėte liaupsių ar kritikos?

– Pirmieji vertino draugai ir pažįstami, kol kas nė vienas nesukritikavo, bet tikrai nesitikiu, kad nebūsiu kritikuojama. Erotika literatūroje per daug provokuojanti, todėl sukels visokių atsiliepimų, manau, sulauksiu tikrai nemažai įžeidžiančių ar piktų, bet visiems neįtiksi, o ypač tokioje konservatyvioje šalyje. Esu ne pirma lietuvių autorė, kuri pasirinko būtent šį žanrą, pažiūrėsime, kaip man seksis. Bet neabejoju – abejingų skaitytojų nepaliksiu, tai neįmanoma.

– Kurie literatūros kūrėjai jums pačiai yra autoritetas?

– Mane labiausiai įkvėpė ir sužavėjo Valerie Tasso kūrinys "Nimfomanės užrašai" bei nepaprastai erotiškas ir stilingas šios knygos filmas.
Nusipirkau leidinį visiškai atsitiktinai oro uoste gal prieš trejus metus, vėliau spėjau perskaityti dar gana nemažai nuostabių, romantiškų, paprastų, juokingų, nesudėtingų bei ypač sėkmingų knygų ir nusprendžiau, jog manoji turėtų būti nepanaši nė į vieną, bet kartu artima. Nesudėtinga ir lengvai skaitoma knyga lietuvių literatūroje vis dar labai retas dalykas.

Norėtų nukopijuoti sėkmę

– Sakote nusprendusi, kad jūsų kūrinys neturėtų būti panašus nė į vieną skaitytų. O kaipgi palyginimai su bestseleriu "Penkiasdešimt pilkų atspalvių"?

– Manau, pirmiausia "Nukarūnuoti karaliai" lyginami su šiuo romanu dėl savo atvirumo, seksualumo ir erotiškumo, kurio išties daug. Tai labiausiai intriguojančios ir jaudinančios knygos dalys, joms skyriau daugiausiai dėmesio, nes norėjau jas parašyti ypatingai – taip, kad skaitytojas nuo šių puslapių negalėtų atplėšti akių, ir tai sužadintų vaizduotę.

Prisimenu, kad vos baigusi rašyti "Nukarūnuotus karalius" planavau paskaityti kokią knygą, kuri leistų man atsipalaiduoti ir perkelti mintis kažkur kitur, nes tiek laiko jas buvau sukoncentravusi į pagrindinę savo kūrinio veikėją.

Paklausiau draugo, ar negalėtų man rekomenduoti kažką gero ir nesudėtingo, nes jo skoniu išties pasitikiu. O jis tik nusistebėjo – nejau aš nieko negirdėjau apie "Penkiasdešimt pilkų atspalvių"? Juk dėl jos dabar pamišusios visos pasaulio moterys, tarp jų – ir jo kolegės darbe.

Kai pirmą kartą paėmiau šią knygą į rankas, iškart pasakiau savo draugui, jog jei mano kūriniui pasiseks, jis bus neišvengiamai lyginamas būtent su "Penkiasdešimt pilkų atspalvių".
Po kiek daugiau nei pusmečio taip ir nutiko, nors jis tikrai abejojo, ar nesikraustau iš proto manydama, jog staiga ims ir išspausdins mano pačios knygą.
Aišku, kažkas sakys, kad kopijuoju, bet, kaip ir daugeliui jau to klaususiųjų, galiu drąsiai atsakyti, kad vienintelis dalykas, kurį norėčiau nukopijuoti nuo "Penkiasdešimt pilkų atspalvių", – tik pasisekimą knygynuose.

– Ar turite ambicijų išgyventi iš knygų rašymo?

– Manau, ambicijų visada reikia turėti, juk kartais jos įgyvendina, atrodo, nepasiekiamus tikslus ir svajones.
Meilės emigrantė

– Gyvenate Anglijoje, tad, kaip ir nemaža dalis lietuvių, šiuo metu ragaujate emigranto duonos. Ar jums ji nesprangi?

– Ta duona tokia, kaip ir visos, gal jos receptas kiek kitoks, bet priprasti galima. Tik svarbiausia nepamiršti jos tikro skonio ir kvapo, o skaniausia ji visada tik gimtuosiuose namuose. Kai grįžtu į Klaipėdą, tik dar labiau įsitikinu, kokia ji jauki ir miela, kaip viskas šalia, o atstumai – tokie nedideli, kad net pėsčiomis gali aplankyti ne vieną draugą.

– Vieni svetur ieško geresnio gyvenimo, kiti – nuotykių, treti – galbūt meilės. Kokia jūsų istorija?

– Mano istorija labai studentiška. Tiesiog norėjau užsidirbti papildomų pinigų per vasaros atostogas, kol neturėjau nuolatinio darbo. Po studijų jau norėjau akademinių atostogų, kad Anglijoje patobulinčiau kalbą, atlikčiau praktiką, gaučiau gerą rekomendaciją, kuri padėtų po magistro studijų įsidarbinti Vilniuje.
Įvykdžiau visus savo tikslus, bet kai jau priartėjo metas išvykti, sutikau savo draugą. Tikrai nesitikėjau, jog tai bus rimta. Visada visiems pabrėždavau, kad norėsiu ištekėti už lietuvio, lietuviškoje bažnyčioje ir savo būsimus vaikus vesti tik į lietuvių mokyklą. Ką galiu pridurti – niekada nesakyk niekada, nes šiuo metu mano namai yra Jungtinėje Karalystėje ir mano mylimasis yra anglas. Tokiomis aplinkybėmis galiu prisipažinti, jog čia mane laiko meilė.

– Ko labiausiai ilgitės gyvendama toli nuo savo gimtinės?

– Glaistytų sūrelių su aguonomis! O jei nuoširdžiai – tai sau brangių žmonių, kuriuos myliu, bet negaliu dabar turėti šalia, draugų. Visgi, manau, atstumas ne toks jau blogas dalykas, jis išmoko savarankiškumo bei branginti akimirkas, nesaugoti savo meilės ateičiai, o atiduoti ją visą, kiek turi, savo artimiesiems – dabar.