Anot kino teatro „ArleKinas“ vadovo Agniaus Acaus, tarp žiūrovų pastebėta tų, kurie į „Kino pavasarį“ atvyko pirmą kartą, jų įspūdžiai – įvairūs.

„Vienas klientas sakė, kad visi filmai – „su mintimi“. Ar yra festivalyje paprastų filmų? Ne, nėra, čia – „Kino pavasaris“. Visi filmai yra iš kokių nors festivalių, atrinkti. Šis festivalis turi labai gerą reputaciją. Gal kam nors filmas ir nepatinka, bet niekas neklausia, kodėl jis yra programoje. Viena vertus, pas mus, lyginant su pernai, yra didžiulis auditorijos padidėjimas. Tačiau, kita vertus, palyginus su Vilniumi ir Kaunu, lankomumas nėra didelis“, – pažymėjo pašnekovas.

Pabrėžiama, kad visų pirma tai – Vilniaus tarptautinis kino festivalis, tad vilniečiai yra pagrindiniai organizatoriai, su jais derinama viso festivalio programa.

Žmonės nėra pratę eiti į gerą kiną, nes jo tiesiog nėra, o jo nėra, nes platintojai mano, kad Klaipėdoje tokie filmai nesurinks žiūrovų.

„Žmonės nėra pratę eiti į gerą kiną, nes jo tiesiog nėra, o jo nėra, nes platintojai mano, kad Klaipėdoje tokie filmai nesurinks žiūrovų. Mes einame sunkiuoju keliu ir filmus rodome bet kuriuo atveju“, – sakė A. Acus.

Šių metų favoritu išrinktas režisierių Charlottes Vandermeersch ir Felixo van Groeningeno filmas „Aštuoni kalnai“.

„Jis buvo hitas tiek Vilniuje, tiek Kaune, tiek pas mus“, – tikino „ArleKino“ vadovas.

Klaipėdoje lankėsi ir kai kurių filmų režisieriai. Žiūrovai turėjo galimybę užduoti klausimus apie filmo kūrimo procesą, aktorius, scenas ir kita.

Tačiau visų režisierių pakviesti nėra galimybių, kadangi reikėtų ieškoti vietų, kur juos apgyvendinti.

„Pas mus buvo nemažai susitikimų, ir visi jie išėjo ne visai planuotai. Nebuvome į prekybą „paleidę“ visų kino seansų, tad organizatoriai kreipėsi ir pasiūlė rodyti kelis filmus, kurių režisieriai gali atvykti ir juos pristatyti“, – teigė A. Acus.

Filmai žiūrovams įdomūs ne tik tuo, kad yra nominuoti „Oskarams“, bet ir tuo, kad yra atviresni.

„Europietiški filmai, kurių čia buvo labai daug, yra daug drąsesni, rizikingesni. Tie filmai gali labai suerzinti, sužavėti, jie nėra „saugūs“. Manau, kad kai kuriuos jų rodyti atskirai – per daug rizikinga dėl tematikos, formos, istorijos papasakojimo sudėtingumo“, – teigė A. Acus.