Fotografijos maestro V. Straukas: ieškau angeliško grožio

Netikėtos dovanos jubiliejaus proga sulaukęs garsus uostamiesčio fotografas Vaclovas Straukas nesuka sau galvos, jog atšventus 90-metį pelnytasis miesto garbės piliečio vardas tapo savotišku skolos nominacijos titulu. Už kūrybinius pasiekimus gausybės ir įvairiausių įvertinimų sulaukęs fotomenininkas tvirtino, jog yra dėkingas už bet kokį dėmesio ženklą.

Užsitarnavo autoritetą

"Kartais už konkrečias nuotraukas kas savaitę vis pasitaikydavo auksas, auksas, auksas. Bet visada jaučiu didelį pakylėjimą, kai įvertina mano darbą. O dabar, kai suteikė garbės piliečio vardą, namuose ir žmona klauso. Pagaliau ėmė laikyti mane autoritetu", – šmaikštavo fotografas.

Puikiu humoro jausmu, šviesiu protu ir atmintimi žavintis V.Straukas prisipažino, jog už tvirtą sveikatą, gyvybingumą pirmiausia turėtų būti dėkingas būtent sutuoktinei, kuri ilgus metus dirbo medike.

Kas žino, kaip būtų pasisukęs šiandien garsaus fotomenininko gyvenimas, jei prieš šešetą dešimtmečių ponia Emilija savo vyrui nebūtų padovanojusi fotoaparato "Zorkij".

"Tai buvo pats paprasčiausias fotoaparatas, kurį dar turiu, ir jis iki šiol veikia. Bet po to jau mažai su juo dirbdavau, stengdavausi įsigyti geros technikos, negailėdavau tam pinigų. Turėjau daugiau aparatūros nei proto", – juokėsi pašnekovas.

Prieš keletą dešimtmečių sukurtos nuotraukos žavi ne tik įspūdingais kadrais, bet ir novatoriškumu, jų autorius nesibaimino eksperimentuoti spalvomis. Ponia Emilija priminė, jog jos sutuoktinis buvo pirmasis, Klaipėdoje pradėjęs daryti spalvotas fotografijas. Vis dėlto didžiausio įvertinimo sulaukė juodai balti fotomenininko darbai.

Anot V.Strauko, reikia tik džiaugtis, kad technologijos kasdien tobulėja, nes tai suteikia didesnių saviraiškos galimybių ir patiems fotomenininkams.

"Tai yra ir techniškas, ir meniškas amatas. O šiandien fotografija yra labai pažengusi į priekį. Mano darbų pagrindas – lyrinis realizmas, tačiau man labai įdomu modernizmas, matau tikrai originalių, stiprių darbų, tai veikia mane, mano galvoseną", – teigė fotografijos maestro.

Pirko ir karalienė

Didžiąją V.Strauko gyvenimo aistrą fotografijos iliustruoja ir jo namuose. Ant sienų kabančiuose fotopaveiksluose – spalvotuose ir baltai juoduose – daugiausia įamžinti gamtos vaizdai.

Žvelgdamas į Juodkrantėje užfiksuotą akimirką, kūrėjas pasidžiaugė, kad šį darbą bemaž prieš 20 metų po parodos Londone įsigijo Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta.

"Turbūt už ją gavau ne mažiau kaip 200 dolerių", – bandė prisiminti klaipėdietis, pajuokavęs, jog tai buvęs solidus honoraras.

V.Straukas neneigė, jog įvairūs laimėjimai jam pelnė ne vien pripažinimą, tačiau patikino, jog iš savo kūrybos turtų nesusikrovė, galiausiai anuomet ir mados tokios nebuvę.

Kūrėjas su šypsena prisiminė net vieną atvejį, kai jis pats turėjo sumokėti už galimybę nufotografuoti žmogų. Kad užfiksuotų tinkamą kadrą, V.Straukui teko 10 kartų spustelėti fotoaparato mygtuką. Už kiekvieną kadrą jo herojus užsiprašė po rublį, tačiau galiausiai sumą pavyko nusiderėti perpus.

Fotomenininkas prisipažino po to gailėjęsis, kad pašykštėjo – šis jos fotodarbas, pavadinimu "Malūnininkas", netrukus buvo įvertintas aukso medaliu.

Anot kūrėjo, būta ir ne vieno atvejo, kai jo nuotraukos dingdavo tiesiog iš parodų. "Jos turėjo baisiai didelį pasisekimą", – juokėsi pašnekovas.

Ilgapirščiai nepasikuklindavo vogti ne tik iš parodų, bet ir iš namų. "Spintelėje laikiau maišelį, kuriame buvo šimtas medalių, ir vieną dieną jo nebeliko. Nujaučiu, kieno tai galėjo būti darbas, bet ką dabar padarysi", – be krislo nuoskaudos kalbėjo fotomenininkas.

Sijonėlį tik kilstelėdavo

Klaipėdiečio darbų kraityje – garsieji fotografijų ciklai "Pamario motyvai", "Kopos", "Jaunoji Klaipėda", "Neringa", "Fotografijos". Vis dėlto bene didžiausią pripažinimą menininkui pelnė darbų serija "Paskutinis skambutis".

Iki visa galva pasinėrė į fotografiją, 15 metų pedagogu dirbęs V.Straukas prisipažino, jog visada buvo įsimylėjęs jaunimą, tad su moksleiviais nesunkiai rasdavęs bendrą kalbą. Pašnekovas šypsojosi, kad ir pozuoti, ypač merginų, netekdavo ilgai įkalbinėti.

"Mano nuotraukose daugiausia merginos. Turbūt tai būtų galima pavadinti poligamija, – juokavo menininkas. – Bet tai būdavo momentinė simpatija – kol nuspausdavau aparato mygtuką."
V.Strauko žmona tikino sutuoktiniui tokių simpatijų nepavydėjusi: "Ką darysi, man irgi gražu tos merginos".

Prieš 62 metus su mylimąja žiedus sumainęs, tačiau nei vaikų, nei anūkų neturintis kūrėjas svarstė, jog galbūt visą savo tėvišką meilę atidavė būtent jauniesiems fotografijų herojams.
"Paskutinio skambučio" nuotraukos – tarsi odė jaunystei. Net vėjo kilstelėta mokyklinė suknelė čia atrodo ne vulgariai, o valiūkiškai, gal net subtiliai erotiškai.

V.Strauko nuomone, erotika fotografijose – natūralus dalykas. Tačiau kūrėjas prisipažino, jog jis nedrįsdavo imtis tokių atvirų kadrų kaip kitas garsus jo kartos fotomenininkas Rimantas Dichavičius.