G. Makarevičius – scenografas, dokumentinio kino režisierius, tapytojas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. Apdovanotas Auksiniais scenos kryžiais už scenografiją P. Vaičiūno komedijai „Patriotai“ (2008, rež. J. Vaitkus), spektakliams „Šmėklų sonata“ (2011, rež. G. Varnas) ir „Išvarymas“ (2011, rež. O. Koršunovas), dramai „Balta drobulė” (2012, rež. J. Jurašas). 2008-aisiais Lugano kino festivalyje (Šveicarija) už dokumentinį filmą „Žiemos paralelės” (2007) pelnė pagrindinį prizą. 2018 m. įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Svarbūs patyrimai

– Įdomu, su kuria meno sritimi – dokumentiniu kinu, scenografija ar tapyba – dabar save labiau siejate?

– Su dokumentiniu kinu meilė baigėsi – nebenoriu jo kurti. Tikriausiai pasikeitė dalykai, kurie man labai rūpėjo, dingo ta tikrovė, kuri man buvo suprantama, kurią jaučiau. Atėjo kažkokie kitokie laikai.

Suvokęs, ką tie žmonės išgyveno,  imi kitaip žiūrėti ir į save.

– Lieka scenografija, tapyba?

– Turbūt tapyba. Niekada nesvajojau būti scenografu. Iki šiol savęs scenografu nelaikau, nors šiam darbui skiriu daugiausia laiko. Tiesa, dirbdamas teatre, skaitydamas ir analizuodamas pjeses, sužinojau daug įdomių dalykų. Juk neprisiversčiau skaityti nei W. Shakespeare’o, nei šiuolaikinių pjesių, jeigu netektų talkinti jas statant. Dirbdamas gilinuosi iš esmės, o ne šiaip sau permąstau. Atsiskleidžia epochos, daug draminės medžiagos, žmogiškos esencijos. Tai mane motyvuoja, labai įdomu. Man atrodo, kiekvienam žmogui svarbu patirti tokių dalykų.

Kai trenkia kaip žaibas

– Ar turite savo kaip scenografo skaitymo būdą? Ar konstruojate vaizdus skaitydamas pjesę?

– Tai priklauso nuo medžiagos. Jei bus opera, labai svarbūs muzikiniai dalykai. Dažniausiai režisieriai, su kuriais dirbu, sako: „Tu paskaityk. Kaip tau atrodo?“ Paskaitęs sakau: „Va taip man atrodo.“ Man neužtenka vienąsyk perskaityti, nes kiekviena dramaturgija turi paslėptų kodų. Kitaip tariant, ji turi sudrebinti kuriantį žmogų. Kol nesulaukiu tokio dalyko, sunku ką nors sugalvoti. Kai tas žaibas trinkteli, suprantu: čia yra esmė. O tada viskas lengvai generuojasi, pradeda plėtotis idėjos ir viskas limpa. Kol tokio poveikio nėra, vyksta svarstymas – gal taip, o gal anaip?

– Ar su O.Koršunovu radote bendrą kalbą? Jau esate kartu dirbę?

– Esame drauge pastatę keturias operas, kelis dramos spektaklius. Tai „Mūsų klasė“ (2014) ir S.Kane „Apvalytieji“ (2018) Norvegijoje, Oslo nacionaliniame teatre, W.Shakespeare’o „Akis už akį“ (2016) Varšuvoje, M. Ivaškevičiaus „Išvarymas“ (2011) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Dar buvo šiuolaikinė kompozitoriaus V. Baltako opera „Cantio“, sukurta Miuncheno bienalei (2004), įdomus projektas. Vilniuje pastatėme G. Donizetti „Meilės eliksyrą” (2008), G. Sodeikos „Post Futurum” (2018), o L. van Beethoveno „Fidelijų” – Bergene (2013) ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (2015). Visi spektakliai, mano galva, labai pavykę, o kai kurie ir puikiai įvertinti – tikriausiai galima sakyti, kad bendrą kalbą suradome.

Sukrečianti tema

– Kaip jums patinka Klaipėdos dramos teatro erdvė?

– Po rekonstrukcijos dabar čia buvau pirmą kartą – man patinka, estetiškas vaizdas. Atrodo solidžiai, joje turėtų būti viskas gerai. Neturiu jokių negerų nuojautų. Geras matomumas ir geras jausmas. Tiesiog jauti, kad iš scenos vyksta gera transliacija. Teatrui tai labai svarbu.

– Pjesė „Mūsų klasė“ – sunki, pasakojanti apie skaudžius įvykius. Koks paties santykis su ja? Kas labiausiai sujaudino?

– Kalbant apie sukrėtimą – pati tema yra baisi. Jau daug metų į ją gilinuosi, pernai su režisieriumi G. Varnu kūrėme spektaklį „Getas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre, prieš tai su O. Koršunovu – „Mūsų klasę“ Norvegijoje. Ta tema perskaičiau daug knygų. Yra tokių dokumentinių tekstų, kurių tiesiog negali skaityti, o kai jau įveiki, ilgam lieka galvoje. Pastaruoju metu daug atsakymų radau perskaitęs logoterapeuto Viktoro E. Franklio knygą „Žmogus ieško prasmės“. Jis pats buvo koncentracijos stovykloje. Labai gerai parašyta knyga. Pasak autoriaus, prasmė atsiranda iš pačios baisiausios patirties. Apskritai, gilindamasis į holokaustą, pradedi suprasti žydų kultūrą, mentalitetą ir gali suvokti, ką tie žmonės išgyveno, o tada imi kitaip žiūrėti ir į save.

Istoriškumo ženklai

– Ar siekiate istoriškumo, kurdami „Mūsų klasę“?

– Manau, istoriškumas iš dalies atsiskleis lėlėse (dail. Julija Skuratova). Bet labiausiai turbūt per vaizdo projekcijas (aut. Mikas Žukauskas). Vaizdo projekcijos padės kurti atskiras scenas, keisti scenografiją. Pati scenografija – nekintanti arba keisis labai mažai. Ji – be smulkių detalių, labiau visuminė. Aišku, itin svarbus bus apšvietimas (šviesų dail. Julius Kuršis). Pagrindinis istoriškumo ženklas, dokumentiniai dalykai pasieks žiūrovus per vaizdo projekcijas.

– Scenografija pjesės pasaulį perkelia į sceną. Kaip kuriate erdvę, veiksmo vietą?

– Iš tikrųjų viską įsivaizduoju, tačiau režisierius turi išsakyti savo mintį, lūkestį. Man užtenka kelių nuorodų. Pavyzdžiui, dirbant su Oskaru, viskas labai aišku: jis turi sprendimą, per daug jo nedetalizuoja. Aš turiu laisvės, bet kryptis aiški. Scenografija dramos veiksmui turi turėti tokį poveikį, kaip geras rėmas – paveikslui. Scenografas privalo suvokti erdvę, kurioje vyks veiksmas, ir numatyti draminės idėjos gaires, kaip scenografija gali kisti – keistis arba generuoti naujas prasmes veiksmo metu.

Architektūra ir scenografija

– Scenografija – kūryba ir tarsi matematika – sprendimo ieškojimas? Pavyzdžiui, spektaklio „Išvarymas“ scenografija labai architektūriška.

– „Išvarymo” scenografiją įkvėpė Venecijos bienalės arsenalo salėse esančios kolonos. Tos aprūdijusios XIX a. pabaigos – XX a. pradžios metalinės kolonos man pasufleravo, kad tai galėjo būti kokio nors fabriko Niujorke, kur dirbo mūsų tautiečiai iš pirmosios emigrantų bangos, kolonos.

Kai 1980-aisiais atvažiavau į Vilnių, įgijau architektūros specialybę statybos technikume, dabar tai – kolegija. Ten buvo labai geri mokytojai, suteikė bazinių žinių apie architektūros kūrimą. Man jos labai praverčia kuriant scenografiją, nes ir scenografams reikia išmanyti panašius dalykus.

Juk pati scena yra architektūra. Man tai yra nuoseklus darbas, gal ne toks didelis melas, kaip kurti kažkokius keistus pasaulius... Architektūra struktūruoja, sutvarko medžiagą, veiksmą. Pačioje architektūroje yra ritmika. Dažnai, jei scena pažįstama ir turi savo kodus, stengiuosi atsispirti nuo to arba ją pratęsti, kad susilipdytų į visumą.

Spektaklio „Mūsų klasė“ (rež. O. Koršunovas) premjera Klaipėdos dramos teatre – gruodžio 5, 6, 12, 13 d. Bilietus platina „Tiketa.lt“.