G.Velykis – menininkas, savo kūryboje atrandantis ir pritaikantis vis naujas vaizduojamojo meno technikos rūšis. Jis gimė Kaune 1958 m., mokėsi J.Naujalio menų mokykloje, tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos kultūros fakultete. Dirba vaizduojamojo meno ir reklamos srityje. Surengė daugiau nei 20 savo tapybos bei skaitmeninės grafikos parodų Lietuvoje bei užsienyje. Domisi tarpdisciplininių menų sinteze, vaizdo ir garso kūrybines interpretacijas jungia istorinių ir moderniųjų stilistikų plotmėje, naudoja autorines skaitmenines ir analogines technines priemones. Groja klasikine ir elektrine gitaromis improvizaciniu stiliumi. Dirba įvairų kūrybinį darbą reklamos ir kultūros įmonėse. Šiuo metu – media dailininkas, įgarsintojas, apšvietėjas Kauno menininkų namuose.

Parodos „Žaliakalnio žvilgsniai“ darbai – tai fotografijos, atspaustos ant senų, Žaliakalnyje stovėjusių, o dabar jau apleistų ar visai sugriuvusių namų lentų.

„Kai prieš maždaug 15 metų persikrausčiau iš mūrinio namo į medinuką tame pačiame Žaliakalnyje, pradėti ir nesibaigiantys remonto darbai ir privertė domėtis medžiu, lentomis, krosnimis, kokliais, kaimynais (buvusiais ir esamais), – pasakojo G.Velykis. – Grožybių daug nerasta, tik atmintis visokia virto iš tarpulenčių su samanomis. Spalvų nedaug, kaip antikos skulptūrų, žinai, kad būta makiažo. Nuplovė lietūs, tik kur ugnis išdegino savo ženklus, liko spalvotas randas. Tokia ir technika – suodžių miltai, atspaudę atsiminimus. Tos namų nuotraukos, beje, ne iš kažkokios tolimos praeities, čia kadrai dabartiniai, dar gyvena juose ir žmonės, ir kiti... Tik kai kur – inkliuzai iš albumų. Medinės lentos gautos dovanų, Žaliakalnio čiabuvių sunešiotos, garbingų skulptorių, piliečių pakeleivių, gal kai kurios vogtos nuo pakampių, gal grindlentės, numintos pėdų neplautų Brazilijos indėnų...“