Jauni ir talentingi pasakos šimtametę Klaipėdos ir Lietuvos muzikos istoriją

Sostinę iškeitė į uostamiestį

Kaip jaučiasi jauni atlikėjai, sostinę iškeitę į Lietuvos pajūrį? Apie tai iš asmeninės patirties gali papasakoti pianistė L. Lankutytė-Levickė ir K. Levickis, baigę magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o 2020 m. vasarą kartu pradėję savo klaipėdietiškas karjeras. Abu pripažino, kad šis pokytis buvo iššūkis, kupinas nežinomybės, tačiau, įsisukus į darbus ir prisijaukinus naują miestą, tapo malonu jame dirbti ir ilsėtis: „Mėgstame pajūrį, Kuršių neriją, tad kai tik surandame laisvo laiko, lekiame ten atsipalaiduoti ir pasisemti kūrybinės energijos.“

K. Levickis, būdamas 25-erių, tapo Klaipėdos kamerinio orkestro koncertmeisteriu. „Buvau nustebintas, kaip šiltai ir, nepaisant jauno amžiaus, kaip profesionalą mane priėmė orkestras“, – prisiminė smuikininkas. Be darbo orkestre, jis užsiima ir pedagogine veikla – dėsto smuiko specialybę Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje.

L. Lankutytė-Levickė Klaipėdoje taip pat pasinėrė į pedagoginę veiklą. Ji dirba net trijose mokyklose: S. Šimkaus konservatorijoje, J. Karoso muzikos mokykloje ir LMTA Klaipėdos fakultete. Pianistė prisiminė, kad pritapimo jausmas aplankė antraisiais metais. „Šis jausmas tik stiprėja, tad esu labai laiminga ir patenkinta savo pasirinkimu čia atvykti. Klaipėdoje – aukštas muzikinis lygis, vyksta įdomių koncertų ir renginių, džiaugiuosi galėdama pati prie jų prisidėti. Taip pat matau didelę prasmę, ugdydama jaunąją muzikų kartą ir vesdama juos muzikos pažinimo keliu“, – atviravo jaunosios kartos pianistė.

K. Kupšytė gimė ir augo Klaipėdoje, labai vertina galimybę save atskleisti gimtajame mieste. „Dirbdama Klaipėdos kameriniame orkestre jaučiuosi stiprios ir unikalios komandos dalimi, patiriu svarų bendrystės jausmą, kuris džiugina ir atneša prasmingumo patyrimą. Čia jaučiuosi reikalinga, todėl turiu siekį ir motyvaciją skleisti, puoselėti ir auginti kultūrą Klaipėdoje“, – teigė talentinga violončelininkė.

Atlikėjai – apie kūrinius

Koncerto pavadinimą įkvėpė Zigmo Virkšo kūrinio pavadinimas. „Į kylančią paukštę“ – tai 1985 m. parašyta sonata smuikui ir fortepijonui. K. Levickis prisipažino, kad anksčiau su šio kompozitoriaus kūryba nebuvo susidūręs. Nors Z. Virkšas gimė Plungėje ir aukštuosius mokslus baigė Vilniuje, didelę gyvenimo dalį paskyrė Klaipėdai ir jos muzikiniam gyvenimui.

„Labai įdomus ir techniškai nelengvas kūrinys, turi daug minimalizmo bruožų. Nors tempas greitas, fortepijono partijoje naudojama daug pedalo paspaudimų, taip sukuriant nenutrūkstamo muzikinio plaukimo įspūdį“, – apie sonatą „Į kylančią paukštę“ pasakojo smuikininkas, kuriam natas teko susirinkti iš kompozitoriaus rankraščio.

Smuiko ir violončelės susigrojimą atskleis klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės „Artumos tolumos“ – jauniausias šios programos kūrinys, gimęs 2021 m. K. Levickis buvo pirmasis kūrinio atlikėjas Thomo Manno festivalyje, tik šįkart vietoj Mindaugo Bačkaus violončele muzikuos jo buvusi mokinė K. Kupšytė. „Man asmeniškai kompozicija yra įdomi savo paprastu, lengvu, šviesiu charakteriu. Net ir kūrinio kulminacijoje muzika neapsunksta, lengvai plaukia tolyn“, – savo įžvalgomis apie „Artumas tolumas“ dalijosi K. Levickis.

Suburs į bendrą ansamblį

Žydų kilmės lietuvių kompozitorius Anatolijus Šenderovas – asmenybė, mūsų kultūroje palikusi labai ryškų pėdsaką. Šiame koncerte bus atliktas jo kamerinės muzikos perliukas – 1974 m. sukurtos „Keturios miniatiūros“ violončelei ir fortepijonui. „Miniatiūros parašytos moderniomis kompozicijos technikomis, jose per trumpą laiką išvystoma stipri dramaturginė tėkmė, ekspansyvus laiko pojūtis. Įžvelgiami lietuvių ir žydų muzikos motyvai“, – apie kūrinį sakė K. Kupšytė.

XX a. pradžioje gyvenęs Juozas Pakalnis Klaipėdoje baigė Stasio Šimkaus vadovaujamą konservatoriją, o daugiausia dirbo laikinojoje sostinėje Kaune. Buvo fleitininkas, kompozitorius, dirigentas ir pedagogas. 1945 m. parašytas jo kūrinys suburs visus koncerto atlikėjus į bendrą ansamblį – skambės Trio smuikui, violončelei ir fortepijonui. Įdomu, kad tai yra pirmasis tokio žanro kūrinys Lietuvos muzikos istorijoje. „Kompozicijos nuotaika yra šviesi, pakili, jausminga, bet be didelių draminių niuansų. Kompozitorius viso trio metu plėtoja liaudies dainos „Saulelė raudona“ melodijos variantus. Groti šį kūrinį yra malonu, nes jis skamba labai lietuviškai, yra mums artimas“, – tvirtino L. Lankutytė-Levickė.