Jų dėka kiekvieną pavasarį Klaipėdoje susirenka jauni, skirtingų sričių teatro profesionalai, kad vieną savaitę galėtų susipažinti tarpusavyje, vieni su kitais padirbėti, apsimainyti idėjomis, pamatyti  vieni kitų darbo principus ir visi kartu ką nors sukurtų.

Vienas festivalio tikslų – kad tokios jaunųjų tarpusavio pažintys virstų naujais darbais. Taip po pernykščio metų festivalio Klaipėdos jaunimo teatre su aktoriais pradėjo dirbti režisieriai Jonas Tertelis ir Gildas Aleksa.

Siekiant pagyvinti Klaipėdos kultūrinį gyvenimą, „Jauno teatro dienų“ metu pristatomi ir kitų jaunų režisierių darbai. Šiemet klaipėdiečiai galėjo pamatyti Olgos Lapinos „Bėgiką“, Pauliaus Markevičiaus „Dvi su puse minutės“, Karolio Vilko „Vaikystę“ ir kitus, o mažiesiems teatro mėgėjams buvo parodytas Šarūno Datenio spektaklis „Čia buvo, čia nėra“.

Į Klaipėdą atvykusieji festivalio dalyviai galėjo susipažinti ir su miesto apylinkėmis: rytinių pusryčių metu važiavo prie jūros, lankė parodas, vietines kavines. Tai ypač pradžiugino tuos, kurie į Klaipėda atvažiuoja retai ir šio miesto nelabai pažįsta.

Keturias festivalio dienas Švyturio arenos II aukšte vyko kūrybinės dirbtuvės, kuriose šešios režisierių, aktorių, scenografų ir teatrologų grupės kasdien statė po prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesės fragmentą.

Kaip sakė teatrologas Andrius Jevsejevas, mes patys nesuvokiame, kad šie pasirodymai, šie mažučiai spektakliai yra vertingi. Anot jo, šiuolaikiniame teatre iš tokių dalykų kuriami koliažai, įdomiausi režisieriai panašiu principu kuria savo spektaklius.

O ką po kūrybinių dirbtuvių mano jų dalyviai? Ką kiekvienas jų parsivežė namo?

Urtė Grigaliūnaitė, teatrologė, Kaunas:

„JDT dirbtuvėse geriau suvokiau teatro kūrybinį procesą. Aš pati dirbu teatro administracijoje, porą kartų esu mačiusi spektaklio repeticijas, bet čia galėjau pamatyti kūrybinę proceso pusę. Buvo įdomu stebėti, kaip keturi skirtingi režisieriai susipažįsta su pjese, kaip su ja dirba, kaip žiūri į aktorių ir su juo bendradarbiauja.“

Barbora Skaburskė, scenografė, Vilnius:

„Festivalio metu supratau, kaip teatre viskas veikia. Scenografas mato, režisierius veikia, o teatrologas prižiūri, kad viskas būtų subalansuota. Trys šalys, kurios susitaria ir aktorius, kuris yra tarsi įrankis (bet niekas jo nedaužo ir nekala juo vinies į medį), nes jo išėjimas į sceną ir parodo, kaip darniai dirbo visa komanda.“

Ieva Savickaitė, aktorė, Kaunas:

„Festivalyje buvo aktorių iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, buvo labai vertinga pamatyti visų aktorinių mokyklų kontekstą. Susipažinus, dirbant ir diskutuojant kartu, galėjau lengviau suprasti kaip yra žiūrima į šitą profesiją ir pati sau patikslinti, ko aš norėčiau iš aktorystės bei kokios būtų mano pačios atsakomybės.“

Asta Zacharovaitė, aktorė, Klaipėda:

„Šiais metais man kilo organizatoriaus džiugesys. Į dirbtuves buvo atvažiavę apie 70 jaunų žmonių ir mes kažkaip sugebėjome juos visus sukoordinuoti. Džiugu matyti, kad tai, ką sumanėme, veikia: komandos susibendrauja, pasirodymai tampa vis įdomesni, gimsta daug naujų dalykų.“

Martynas Tiškus, aktorius, Vilnius:

„Festivalyje teko dirbti grupėje su žmonėmis, kurių nė vieno prieš festivalį nepažinojau. Reikėjo bandyti susidirbti greitomis sąlygomis, teatrui neįprastose Švyturio arenos erdvėse. Taip pat teko žaibiškai prisitaikyti prie skirtingų aplinkybių, buvo daug spontaniškumo: ne visos detalės buvo surepetuotos, turėjau nuolat stebėti partnerį ir prie jo prisitaikyti.“

Andrius Jevsejevas, teatrologas, spektaklio „Europiečiai“ dramaturgas, Vilnius:

„Pernykštis festivalis man padėjo nugalėti tam tikrus vidinius kompleksus. Turbūt, jei ne jis, aš nebūčiau ėmesis rašyti pjesės arba kurti dramaturgijos spektakliui. Turbūt to drįsęs nebūčiau, nebūčiau net pabandęs. Po pernykščio festivalio aš supratau, kad galiu dalyvauti kūrybiniame procese, kad man jame įdomu dalyvauti, kad aš jame netgi galiu būti naudingas. Šiais metais buvo  daug teatrinių atradimų, daug pažinčių, būdamas kūrybiniame procese daug įdomių dalykų sužinojau apie režisierius.“

Šarūnas Datenis, režisierius, Vilnius:

„JDT kūrybinėse dirbtuvėse pamačiau ir suvokiau, kiek daug gali būti skirtingų tos pačios pjesės interpretacijų variantų. Kiekvienas režisierius į J. Pommerat tekstą pažvelgdavo vis kitaip, o statydami trumpuosius spektaklius kiekvienas atsiremdavome į savo stipiriąsias puses – ką mokame, tą ir panaudojame. Pastebėjau, kad mes visi esame riboti, tad yra daug ko mokytis. Galima atrasti dar daugiau skirtingų pjesės interpretacijų ir ne visada pirmas į galvą šovęs sprendimas yra vienintelis teisingas kelias. Kai kitas menininkas dirba visiškai kitaip, gali būti labai įdomu.“

Kamilė Gudmonaitė, režisierė, Vilnius:

„Man festivalis nuvalė dulkes, kurios buvo virš manęs susikaupusios. Nors aš jauna, vis tiek jau patyriau tam tikrų nusivylimų teatru, o paskutiniais metais atsirado didžiulė abejonė. Viduje jaučiau, kad man, jaunam žmogui, teatre nėra vietos. Po „Jauno teatro dienų“ ji išsisklaidė. O paskutinę festivalio dieną V. Masalskis man įdavė visą J.Pommerat pjesę ir pakvietė pagal ją statyti spektaklį. Labai džiaugiuosi, nes medžiaga man pasirodė labai įdomi. Po metų planuojame dirbti su Jaunimo teatro aktoriais.“