Klaipėdiečiai kuria Vilties miesto lauko galeriją

Skuba link Nojaus laivo

„Mano specialybė – animatorius. Vieną po kito perpiešti paveiksliukus yra mano darbas. Todėl užduotis buvo visai teminė. Žiūriu, kad nusitrynė kiaulės šnervė – op, pasiimu įrankį ir pasidarau naują“, – menininkas P.Čeikauskas pasakojo, kaip jam teko kompiuteriu atkurti piešinius.

Devyni jau puošia tvorą. Likusieji laukia, kol juos kas nors įsigis – už 50 eurų nupirktas darbas S.Jokužio spaustuvėje perkeliamas ant tento ir pratęsia lauko galeriją.

Paukščiai, gyvūnai ir ropliai „keliauja“ link brolių pranciškonų bažnyčios. Jos lubos primena apversto Nojaus laivo dugną.

Pijus Čeikauskas / Redakcijos archyvo nuotr.

P.Čeikauskas sako, kad prieš porą metų ant plėvelės pradėjęs piešti gyvūnus net nepagalvojo, jog jie taps bibliniais personažais.

„Takas į bažnyčią labai prašėsi, kad jį kas nors išnaudotų. Gyvūnai – toks šeimai draugiškas kūrinys. Maniau, patiks visiems, niekam nekils neigiamų asociacijų“, – prisiminė P.Čeikauskas.

Tik vėliau iš vienuolių sužinojo, kad bažnyčios pastatas simbolizuoja Nojaus laivą.

Praeiviai turi teisę pasakyti, ką galvoja apie tavo kūrinį. Ir nebūtinai gražų žodį. Gal net nuplėš, sudraskys – tai irgi savotiškas komentaras.

Be to, dirbdamas netoliese buvusioje specialiųjų poreikių vaikų stovykloje, menininkas susidraugavo su vaikinu, kurio vardas – Nojus.

„Vienas po kito sekė sutapimai, ir gyvūnai, bėgantys į Nojaus laivą, įgavo dar daugiau prasmių“, – sakė P.Čeikauskas.

Galbūt atsiras ir eilėraščių

Idėja perkelti gyvūnus ant tentų kilo režisierei Dali Rust. Svarstoma prie gyvūnų pridėti ir tekstus – galbūt trumpus eilėraščius.

„Viskas vystosi labai natūraliai. Iš pradžių sugalvojome gyvūnus ant plėvelės, dabar jie transformuojasi į tentus, dar galvojame pridėti prie jų tekstus, įdomu, kas su jais nutiks vėliau“, – svarstė P.Čeikauskas.

Menininkas sako, kad iš pradžių tikėjosi, jog jo darbai gyvuos vos pusmetį.

Tačiau nuo pat pradžių sulaukė labai daug aplinkinių palaikymo.

„Gal dėl to, kad žmonės išeidavo pakylėti iš bažnyčios, jų komentarai būdavo labai nuoširdūs: kokia gera spalva, žiūrėk, kaip čia dera, gal ir kitą taip pat padaryk“, – teigė menininkas.

Klaipėdiečiai jam net tapo įkvėpimo šaltiniu.

„Jau baiginėjosi visos idėjos, kokių dar gyvūnų galėčiau pripiešti. Tada pamačiau moterį su trimis labradorais. Ji pro mane vaikščiodavo į darbą. Nupiešęs parodžiau jai, sakau, žiūrėkite, čia jūs. Nežinau, ką pagalvojo, bet nusišypsojo ir darbo nesukritikavo. Tai tikriausiai patiko“, – juokėsi P.Čeikauskas.

Ką mano praeiviai?

Aplinkinių nuomonė menininkui gali būti ne visai maloni.

Tačiau P.Čeikauskas sako, kad kuriant gatvėje tenka susitaikyti su čia galiojančiomis taisyklėmis.

„Praeiviai turi teisę pasakyti, ką galvoja apie tavo kūrinį. Ir nebūtinai gražų žodį. Gal net nuplėš, sudraskys – tai irgi savotiškas komentaras, išreikštas veiksmais“, – įsitikinęs P.Čeikauskas.

Menininkas jaučia, kad neretam grafičiai vis dar siejasi su vandalizmu.

„Kai visas apsitaškęs purtai dažų balionėlį, atrodo, kad tikrai užsiimi įprastu gatvės menu. Bet pamatę, kad pieši kažką gražaus, žiūri jau visai kitaip“, – pasakojo P.Čeikauskas.

Nors į Nojaus laivą skubančius gyvūnus klaipėdiečiai sutiko geranoriškai, kai kurie kūriniai vėliau buvo apgadinti.

„Jau po pusmečio nuvažiavęs pastebėjau, kad kai kurios plėvelės vaiko ūgio aukštyje buvo prabestos pirštu. Bet supratau, kad to buvo galima tikėtis“, – prisiminė menininkas.

Visgi daugiau matomos žalos P.Čeikausko gyvūnams padarė gamta.

„Nežinau, kaip tai tiksliai nutiko, bet turbūt nuo vėjo dažai nusiėmė dėmėmis“, – pasakojo menininkas. Būtent tada režisierė D.Rust ir pasiūlė darbus perkelti ant reklamoms naudojamų tentų.