Klaipėdiečio Mindaugo Milinio istorinis nuotykių romanas „Partizanas“ sulaukė tikros sėkmės. Pardavusi visą pirmąjį tiražą, leidykla „Briedis“ knygą išleido dar kartą.

„Praėjusių metų spalio pabaigoje išleidome šį mažai žinomo autoriaus romaną 1 500 egzempliorių – Lietuvos rinkai optimaliu – tiražu ir stebėjome, kaip skaitytojai knygą perka. Rezultatai pranoko lūkesčius. „Partizaną“, galima sakyti, išgraibstė mažiau nei per keturis mėnesius. Todėl užsakėme papildomą leidimą“, – sakė leidyklos vadovas Karolis Mickevičius.

Pasak jo, knyga nebuvo kažkaip ypatingai reklamuota, knygynuose ji sudėta atokesnėse lentynose, tačiau skaitytojai „Partizaną“ vis tiek suranda. Tai tik liudija, kad tokio pobūdžio literatūra reikalinga.

Režisierius ir žurnalistas Rimas Bružas, pristatydamas „Partizaną“ Vilniaus knygų mugėje, prisipažino, kad šią knygą jis atsivertė atsargiai: „Bijojau nusivilti. Bet apsirikau. „Partizaną“ perskaičiau per du vakarus. Romane labai glaustai ir koncentruotai atpasakota visa Lietuvos pokario istorija, paliesta ir Mažosios Lietuvos genocido, ir „Vilko vaikų“ tema. Be to, labai lengvas ir įtaigus rašymo būdas, greitai plėtojamas veiksmas knygą daro artimą kino filmui“.

Panaši asociacija kilo ir apžvalgininkei Sigitai Bietikytei: „Įvykių tėkmė priartina tekstą prie tikro nuotykių, veiksmo ar „šaudyk–gaudyk“ filmo. Autoriaus gebėjimas nuosekliai aprašyti veikėjų poelgius ir tiksliai apibūdinti garsus priverčia skaitytojus jei ne pačius pasijusti pokario Lietuvoje, tai bent įsivaizduoti, kad čia pat stribai geria samagoną, netyčia susišaudo ar kitaip „gina šalį nuo buržuazinių likučių“. Tekstas toks kinematografiškas, kad kartais net žadą atima. Taip ir nesupranti – žiūri filmą ar skaitai (...) Kinematografiškumo įspūdį knygoje sustiprina į arimus caksinčių kulkų lietus, šlapi smūgiai gumine lazda į krūtinę, buvimo vietą išduodantis cigaretės šviesulys, apakinančios sunkvežimių šviesos. Daug garso, daug šviesų, kaip vienas veikėjas pasakytų. Paimi knygą ir, atrodo, varva degtinė iš jos puslapių. Atrodo, kad tas rožinis skirtukas kitą kartą bus ištrauktas kruvinas ir pradvisęs drėgnu paraku. Skaitai ir uodi prasto tabako kvapą, raugintus kopūstus, dešrą ir prakaitu prasmirdusius liaudies gynėjus. Skonio pojūčiai ir garsai tikroviški, vaizdai šokiruojantys“ („Romanas „Partizanas“ be partizanų“, „Šiaurės Atėnai“, 2016-03-04).

„Gerai sukurti knygos personažai – jie skirtingi, tiksliai apibrėžtais charakteriais. O jų tikrai daug: partizanai, kaimiečiai, stribai, „milicininkai“, vokiečių armijos likučiai, nusėdę lietuviškuose miškuose. Apibendrinant, tikrai neprastas romanas – tirštas, dinamiškas, įdomus ir tikroviškas“, – savo tinklaraštyje rašė „knygoholike“ prisistačiusi Rima Čeliauskaitė.

Pats knygos autorius klaipėdietis žurnalistas M.Milinis neslėpė, kad norėjo sukurti lengvai skaitomą ir kupiną nuotykių tekstą, kuris būtų įdomus ir jaunimui. „Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje tebevyko tikras karas. Norėjau jį aprašyti patraukliai, kad būtų įdomus ir vyresnio amžiaus, ir jaunosios kartos skaitytojams“, – sakė autorius, kurio romanas „Partizanas“ buvo nominuotas „Patriotų“ premijai.