Susikalba iš pusės žodžio

Režisierius O.Koršunovas Klaipėdos dramos teatre kuria jau trečią kartą. Pirmąsyk režisavo Mariaus von Mayenburgo „Šaltą vaiką“, vėliau – Augusto Strindbergo „Kelią į Damaską“, o dabar po dešimties metų pertraukos sugrįžo ir ėmėsi G.Grajausko pjesės „Pašaliniams draudžiama“. Režisieriaus sugrįžimas, žinant, koks jis užimtas, tapo neabejotinu įvykiu ne vien teatre, bet ir visame Klaipėdos kultūriniame gyvenime.

Pjesės autorius norėjo, kad vieną naujausių jo kūrinių režisuotų būtent O.Koršunovas. „Dar rašant man jau buvo akivaizdu, kad geriausia versija šiam spektakliui yra O.Koršunovas. Ir dėl to, kad jis yra puikus režisierius, ir dėl to, kad mes iš pusės žodžio susikalbame. Man nereikėjo nieko aiškinti, dėl nieko ginčytis. Mes esame tos pačios kartos, todėl atpažįstame tuos pačius dalykus“, – atskleidė G.Grajauskas.

Anot dramaturgo, jam jau trečią kartą tenka kiek ilgėliau padirbėti su O.Koršunovu. Ir kaskart iš naujo stebina, kaip šis režisierius vienu metu sugeba suderinti stebėtiną subtilumą ir visišką tiesmukumą; kaip jis vienu metu yra ir visiškas intuityvistas, ir kartu matematiškai tikslus, ir visa tai sudera viename asmenyje.

Apie Klaipėdą ir klaipėdiečiams

Pjesės veiksmas apima gana ilgą laikotarpį. Jis prasideda maždaug 1993–1994 m., vėliau tas laikas po truputį tirpsta. Kalbama apie nepriklausomybės pradžią ir kiekvieną žmogų palietusius virsmus. Veiksmas vyksta Klaipėdoje, pagrindinis personažas – Poetas, todėl įžvelgiama autobiografinių momentų, tačiau autorius jų akcentuoti nelinkęs. G.Grajausko žodžiais, tai spektaklis apie Klaipėdą ir klaipėdiečiams. Kita vertus, jis ir universalus. Bet kuriame Lietuvos mieste, net ir Rytų Europos mieste jis būtų atpažįstamas ir suprantamas. „Tas Poetas irgi gana universali figūra. Jis gali būti ir poetas, ir aktorius, režisierius, kompozitorius, net paprastas šaltkalvis, kuris, atėjus tam laikui, nebuvo linkęs užsiimti kažkokiais pusiau kriminaliniais darbais ir atsistoti į būtent tą barikadų pusę. Spektaklis – apie kiekvieną padorų žmogų“, – mintimis dalijosi G.Grajauskas.

Matys atpažįstamų vaizdų

Režisierius O.Koršunovas teigia, kad nepriklausomybės pradžia ir vėlesnis laikotarpis apskritai yra mažai kaip nors prisimenama. „Tai esminis laikas, labai daug ką suformavęs, ir tuos vaisius, to dešimtmečio po nepriklausomybės, mes raškome iki šiol. Todėl spektaklis aktualus ir šiandien“, – tvirtino O.Koršunovas.

Po Dainuojančios revoliucijos, po vilties turėti dvasingesnę visuomenę, režisieriaus manymu, įvyko kažkas, kas būtų tarsi priešinga. Atėjo laukinis kapitalizmas, kuris vėliau pavirto į žiaurią vartotojišką kultūrą. Humanitarai, netapę reketininkais, turėjo išnykti, tapo pašaliniai, pašaline tapo pati kultūra. Pašaline ji išliko iki šiol.

Spektaklis žada būti socialiai aštrus, aktualus, taip pat ir smagus, su draivu, kaip sako režisierius O.Koršunovas. Anot jo, kūrybinis procesas buvo savotiškai malonus, viskas gimdavo čia ir dabar. Žiūrovai matys Klaipėdai atpažįstamų vaizdų, net ir grupė „Kontrabanda“ – kaip ženklas, ir dar tų laikų ženklas. „Spektaklis ir vizualus, ir muzikinis, ir aštrus, ir linksmas, ir aktorinis. Čia bus visų įmanomų teatro segmentų raiškos sintezė. Tikėtina, kad spektaklis bus populiarus“, – prognozavo O.Koršunovas.

Sudėtingas vaidmuo

Pagrindinis personažas – Poetas. Pradžioje visai jaunas jis keliauja per laiką, pakliūdamas į gerai atpažįstamas situacijas, pamažu bręsdamas ir mėgindamas perprasti savo paskirtį pasaulyje. Jis puikiai suvokia visą savo egzistencijos tragikomiškumą, tačiau nelabai ką gali pakeisti – šitame keistokame „road movie“, vadinamame gyvenimu, jis tėra tik vienas iš personažų. Kelionėje Poetas sutinka daugybę žmonių – nuo seno Bitininko, jaunystėje buvusio žinomu poetu, iki beveik metafizinės Valytojos. Kartais galima įtarti, kad tas jaunas poetas sutinka save patį, senatvėje virtusį ramiu išmintingu bitininku. Poetą lydi ir savotiškas antikinis choras – šiurpokos būtybės, save kaskart vis kitaip įvardijančios. Gal tai nebe gyvųjų, o mirusiųjų kelionė – po teritoriją tarp gyvenimo ir mirties?

Poetą vaidina jaunas aktorius Jonas Baranauskas, neseniai įsiliejęs į Klaipėdos dramos teatrą. Anot jo, sunkiausias dalykas suvokti pasiklydimą tarp realybės ir fikcijos. „Tai didelis ir sudėtingas vaidmuo. Iš to, ką esu vadinęs, – pirmas toks, o dar tenka ir dainuoti, ko niekada nesu daręs“, – atviravo aktorius.

Visa tai – apie žmogų

Bitininko vaidmuo patikėtas Dariui Meškauskui. „Apie žmogų visa tai. Mūsų duete su Jonu ta tema labai svarbi. Iškyla dilema: kai buvai jaunas, norėjai būti toks išmintingas kaip senas. Aš vaidinu Bitininką, irgi buvusį poetą, kuris mato jauną poetą ir numato, kad jis darys tas pačias klaidas, kaip ir jis darė. Mano personažas Poeto personaže mato save jaunystėje“, – atskleidė D.Meškauskas.

Aktoriaus teigimu, galima galvoti, kad jo personažas ir truputį metafizinis – truputį Dievas. „Žodžiu, labai daug čia paliečiama žmogaus ego ir kiek tas ego padeda menininkui kurti, nes be ego žmogus – ne kūrėjas. Ir tas ego, kaip lazda, turi ir antrą galą, ir tas galas trenkia jam pačiam per galvą, ir trukdo gyventi asmeninį gyvenimą. Tokioje dilemoje kūrėjas ir blaškosi, o dar aplinkui ta sistema... Taip aš suprantu savo vaidmenį“, – kalbėjo D.Meškauskas.

Skambės pankrokas

Naujas spektaklis vadinamas kone miuziklu. Muziką sukūrė kompozitorius Antanas Jasenka. „Spektaklio laikas muzikiniu požiūriu labai susietas su išsivadavimu, išjudėjimu, o tai yra pankroko muzika. Gintaras yra roko grupės „Kontrabanda“ lyderis, tad tapo aišku, kad spektakliui reikia ir šios grupės. Be mano sukurtų dešimties dainų, įtraukėme ir du Gintaro grupės kūrinius. Išėjo muzikinis spektaklis, kuris įrėmina visas mizanscenas. Kažkas įvyksta ir suskamba daina, lyg padedamas taškas. Šiame spektaklyje pankroko lyrika labai pritampa. Aktoriai puikiai dainuoja, nors man buvo sakyta, kad čia nėra dainuojančių aktorių“, – pasakojo Klaipėdos dramos teatre debiutuojantis kompozitorius A.Jasenka.

Visi „užsivedę“

Dar viena debiutantė, kuri pirmą kartą dirba su jau minėtais kūrybinės grupės nariais, nors teatre nėra naujokė, – scenografė ir kostiumų dailininkė Giedrė Brazytė. Menininkės sukurtoje scenografijoje tarsi sustabdytas laikas. „Tai laikas, kai atėjo nepriklausomybė ir vyko perversmas, visi puolė statyti, pastatai augo, bet tiek Vilniuje, tiek Kaune, tiek Klaipėdoje atsirado užmirštų, virtusių vaiduokliais pastatų. Todėl ir yra sustabdytas laikas, į kurį patenka pagrindinis personažas Poetas. Kurdama scenografiją ieškojau Klaipėdai būdingų ženklų, todėl atsirado molas su bangolaužiais, kiti klaipėdietiški vaizdai ir detalės“, – apie savo darbą kalbėjo G.Brazytė.

Kuriant spektaklį ir aktoriai, kaip sakė režisierius O.Koršunovas, labai „užsivedę“, dirba su draivu. Jiems padeda muzika, o muzikantams padeda aktoriai. Be minėtų aktorių, vaidina Eglė Barauskaitė, Mikalojus Urbonas, Rimantas Pelakauskas, Renata Idzelytė, Eglė Jackaitė, Arnoldas Eisimantas, Justina Vanžodytė, Sigutė Gaudušytė, Simona Šakinytė, Liudas Vyšniauskas, Marius Pažereckas, Linas Lukošius, Igoris Reklaitis, Regina Šaltenytė, Vida Kojelytė, Kazimieras Žvinklys, Lina Krušnaitė.

Premjera – gruodžio 16, 17, 18 dienomis.