E.Nekrošiaus atminimui

Lapkričio 28 d. Klaipėdos dramos teatro trupė Rumunijoje, Klužo-Napokos mieste vykusiame festivalyje „Interferences“, parodė E.Nekrošiaus režisuotą spektaklį „Kalės vaikai“ pagal Sauliaus Šaltenio pjesę.

Spektaklio premjera įvyko šiemet vasario 3 d. Nuo tol spektaklį pamatė Vilniaus žiūrovai, Lietuvos teatrų festivalyje Rokiškyje jis išrinktas geriausiu, aktorius Donatas Švirėnas apdovanotas už geriausią nepagrindinį vaidmenį, o festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“ Kaune aktorė Karolina Kontenytė (spektaklyje – Lotė) įvertinta už geriausią moters vaidmenį.

Pirmos tarptautinės spektaklio gastrolės vyko rugsėjį, jis buvo vienas iš atidarančių atnaujintą Šanchajaus Didįjį teatrą (Kinija) ir sulaukė jautrios publikos reakcijos. Per susitikimą su teatro meno vadovu Gintaru Grajausku kinų žiūrovai stebino įžvalgomis, jautriais komentarais.

Atidarydamas „Interferences“ lapkričio 22 d. jo direktorius Tompa Gáboras, sužinojęs apie režisieriaus E.Nekrošiaus mirtį, visą festivalį paskyrė jo atminimui. Trupės nariai išvyko į gastroles jausdami liūdesį dėl režisieriaus netekties ir nerimą, didelę atsakomybę dėl spektaklio. Festivalyje juos supo ypatingas rengėjų ir žiūrovų dėmesys.

Apie gastroles pasakojo teatro vadovas Tomas Juočys:

Į „Kalės vaikus“ – anšlagas

– Miestas, kur vyksta festivalis, Transilvanijoje. Įdomus regionas – ten gyvena daug vengrų, likusių nuo Austrijos-Vengrijos imperijos laikų. Festivaliui „Interferences“ 12 metų, jis vyksta kas dvejus metus. Šiemet sukako 100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, tad festivalio tema buvo karas. Daug spektaklių parodyta šia tema, o ir mūsiškis turi karo potekstę. „Kalės vaikai“ – daugiakampis spektaklis, kaskart pamatau naują jo tašką, taškai vis naujai susijungia ir atrodo, kad dabar pradedu jį suprasti.

Festivalyje nuo pradžių mums buvo rodomas ypatingas dėmesys: scena suteikta dvi dienas (vieną dieną montavome dekoracijas, kitą repetavome ir rodėme). O festivalis vyksta sparčiai, visi tą pačią dieną montuoja ir vaidina. E.Nekrošiaus spektakliai rodyti Bukarešte, bet Kluže – pirmąkart, tenykštė publika nepažinojo jo teatro ir labai domėjosi. Atvažiavę anksčiau festivalio darbuotojos paklausėme, ar dar yra bilietų į „Kalės vaikus“ – sakė, kad jų nebelikę prieš dvi savaites.

Festivalis įvairus: nuo šiuolaikinio iki klasikinio teatro. Mačiau vengrų sušiuolaikintą W.Shakespeare’o „Venecijos pirklį“, L.Percevalio Sankt Peterburge pastatytą „Makbetą“, lenkų spektaklių. Nežinau, ar gera mintis festivaliui turėti vieną temą, kai jis vyksta kas dvejus metus. Bet matyti, kad renginys labai kokybiškas, su patirtimi.

Publika plojo stovėdama

– „Kalės vaikai“ parodyti sėkmingai. Galiu papasakoti apie žiūrovų reakciją. Prieš tai mačiau penkis ar šešis festivalio spektaklius ir pastebėjau, kad rumunai, jei patenkinti vaidinimu, tai parodo pamažu imdami ritmingai ploti, bet neatsistoja. Po vieno juos sužavėjusio spektaklio ritmingai plojo, keliskart kvietė aktorius. Kai mūsų trupė išėjo nusilenkti, įvyko tai, ko nesitikėjau, – publika atsistojo. Tai ypatingas pagarbos ženklas. Visas festivalis buvo dedikuotas E.Nekrošiui. Taip atsitiko, ir tas sutapimas nejaukus – E.Nekrošius atvažiavo repetuoti į Klaipėdą, kad įvestų į spektaklį naują aktorių, ir po poros dienų mirė. Prieš spektaklį festivalio direktorius T.Gáboras paprašė jo atminimą pagerbti tylos minute. Jaučiau, kad ir aktoriai jautė gumulą gerklėje, kad sunku jiems spektaklyje kalbėti apie mirusį Donelaitį... Buvo matyti, kad nelengva – juk ką tik su režisieriumi repetuota, jis pagerbtas tylos minute, ir reikia vaidinti. Festivalio direktorius nuoširdžiai išreiškė susižavėjimą spektakliu, aktorių darbu. Man regis, organizatoriai ir buvo pirmieji, pašokę ploti.

Per susitikimą su kritikais pastebėjome, kad jie mažai pažįsta Lietuvos teatrą, nes klausinėjo, koks, apie ką kalba lietuviškas teatras. Mums taip pat įdomu pažinti kitą kultūrą, sulaukti kvietimų ir važiuoti į festivalius. Teatrui tai pripažinimas. Sutikčiau su E.Nekrošiumi, kad kai išvažiuoji į tolimą kelionę – Šanchajų, Japoniją – gerai, ten skleidi lietuvišką kultūrą, kūrybinei grupei sveika pakeisti aplinką, bet pripažinimas ateina per tokius festivalius, kurie yra aplinkui, Europoje. Smagu, kad Klaipėdos dramos teatrą jis irgi aplanko.

Pavasarį – į Vengriją

– Kur dar numatytos „Kalės vaikų“ gastrolės?

– Vengrų nacionaliniame dramos teatre gegužės pradžioje. Ten vyksta didelis festivalis MITEM. Buvome du kartus ten nuvažiavę, matėme dalį programos – labai rimtas renginys ir ten patekti yra didelis pripažinimas. Organizavimas puikus. Kažkada kalbėjomės su MITEM vadovu Atila Vidnianskiu vyresniuoju, jis guodėsi, kad gavęs finansavimą tik trejiems metams į priekį. Tada aš guodžiausi, kad mes festivaliui „TheATRIUM“ neturime nė to ir kasmet esame ant parako statinės: išlėksime į orą ar ne. Linksmai pasišnekėjome. Jis teisingai pasakė, kad tokie festivaliai neturėtų būti vienmečiai, dvimečiai ar trimečiai, jie turėtų nuolat vykti ir galbūt gauti ne visą finansavimą, bet būti iš dalies finansuojami valstybės. Tada nebūtų pavojaus, jog kitąmet festivalis nevyks. Taip nesukursime tradicijos ir poreikio eiti į teatrą. Tik nuolat statant naujus dalykus atsiranda gilesnio, įdomesnio, žmogų formuojančio teatro poreikis.