– Mes buvome maloniai nustebinti, kai sužinojome, kad kartu su džiazo legenda Bob James dalyvavote Klaipėdos pilies džiazo festivalyje. Žinome, kad tai jus įkvėpė ir kartu nusprendėte organizuoti paramos koncertą Ukrainai.

– Vis dar negaliu patikėti, kad tai vyksta be biudžeto ir tik gerų žmonių dėka. Tai išties didelis iššūkis!

Koncerto idėja gimė tarp mano draugų muzikantų, kurie tikisi nusiųsti vilties ir paskatinimo žinutę Ukrainai.

Šis koncertas, vyksiantis ir internetu, ir gyvai, bus vedamas Rachel Gardern bei prie jos prisijungs įvairūs menininkai, tarp jų – Bob James, Chris Walker ir įvairios organizacijos. Mes tikimės ir toliau dirbti, kai koncertas pasibaigs, bei pastatyti mokyklą Ukrainoje.

Aš tikrai buvau labai nustebinta, kai pirmą kartą išgirdau apie Klaipėdos pilies džiazo festivalį Lietuvoje, man buvo sunku suprasti Lietuvos ir Ukrainos artimus politinius ir istorinius santykius. Kada sužinojau apie tai, kaip jūsų vyriausybė rūpinasi pabėgėliais iš Ukrainos, netekau žado ir vis daugiau supratau lietuvių dvasią. Tai privertė mane susimąstyti apie draugystę ir žmonijos meilę. Tai padėjo man labiau pasitikėti mano organizuojamu palaikymo koncertu Ukrainai Pietų Korėjoje. Klaipėdos pilies džiazo festivalis parodė, kad mažos šalies žmonės su didelėmis širdimis gali įkvėpti ir paskatinti tikėti,  tikiuosi šis jausmas išliks ir mūsų koncerte.

– Minėjote, kad labai suprantate svarbą transliuoti pasauliui taikos žinią gyvenant šalies agresoriaus kaimynystėje. Pasidalinkite savo asmenine patirtimi, išgyvenimais.

– Abu mano tėvai gyveno ne tik Japonijos kolonizacijos, tačiau ir karo Korėjoje metu, kuriame prarado savo artimuosius. Daug šeimų negalėjo susitikti net ir po karo. Kai kurie nežino, ar jų mamos, seserys dar yra gyvos.

Kai mano buvo šešeri, išgirdau garsias sirenas. Žinios per radiją ir televiziją paskelbė, kad Šiaurės Korėja atakuoja. Tuo momentu buvau namuose su savo jaunesniu broliu. Pažiūrėjau į dangų. Viskas atrodė taip ramu, tačiau mano širdis galvojo apie tai, kokia didelė pareiga manęs laukia rūpintis broliu be savo šeimos. Šis prisiminimas man sukėlė gilią traumą iki šiol. Mes nepatiriame bombardavimų ar išpuolių Pietų Korėjoje, tačiau vis tiek gyvename pavojuje ir jaučiame stresą. Dauguma mūsų mokesčių atitenka gynybai, ypač nuo Šiaurės Korėjos. Aš įsivaizduodavau, koks gyvenimas būtų, jei gyvenčiau taikioje šalyje, be jokios baimės dėl karo. Kai kurie nesupranta, ką tiksliai reiškia taika. Kažkam – tai yra viskas. Ypač tiems, kurie kenčia ir yra praradę savo artimuosius kare, tokiame kaip Ukrainoje.

Tikiuosi, kad žmonės pasaulyje atkreips daugiau dėmesio ir susitelks pagalbai kitiems, jog ateinančios kartos žinotų taikos vertę ir siektų ją išsaugoti. Svajoju, kad mūsų vaikai galėtų gyventi taikoje ir gyventi pasaulyje, pilname vilties ir meilės.

– Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie save? Kokia buvo jūsų vaikystė, kur mokėtės, kas jūsų guru ir įkvėpimas?

– Aš gimiau 1970 metais. Esu ketvirta iš penkių vaikų. Mano tėvai sakydavo, kad labai skiriuosi nuo kitų keturių. Tvirtos nuomonės, smalsi, talentinga ir užsispyrusi. Mano tėvai gerbė visas charakterio puses ir užaugino tokią, kokia esu. Aš juos vertinu, nes jie tikėjo manimi ir pasitikėjo bet kokiais mano sprendimais. Taigi tapau muzikante. Studijavau tradicinę kompoziciją Pietų Korėjos universitete. Po ankstyvos santuokos mokiausi Berklio muzikos koledže ir studijavau džiazo kompoziciją. Vėliau mokiausi teologiją. Mokslus baigiau, kai gavau daktaro laipsnį.

Neturėjau mūzos ir nesvajojau tapti įžymiu žmogumi. Tačiau turėjau tikėjimą, kuris tapo vis stipresnis ir gal tai yra mano didžiausia gyvenimo mūza. Visada yra gražu, jei turi žmogų, kuriuo gali pasitikėti ir gauti palaikymą. Toks žmogus man yra Bob James, gyvoji JAV muzikos legenda – artimas draugas ir mano įkvėpėjas.

– Kaip susipažinote su Bob James ir kodėl nusprendėte organizuoti paramos koncertą? Gal turite artimųjų Ukrainoje?

– Su Bob James susipažinau prieš beveik 15 metų. Kai jis atvyko į Korėją, turėjau šansą su juo susitikti ir jam parodyti savo kompoziciją, kurioje panaudojau 12 tonų sistemą. Tai patraukė jo dėmesį! Po kiek metų jis netyčia paklausė mano muzikos savo mašinoje ir prisiminė mano vardą! Jis susisiekė su manimi ir nuo tada mes draugai ir bendradarbiai. Vėliau jis mane pasamdė kaip kūrybinę konsultantę. Man tai tikra garbė.

Kai sugalvojau organizuoti paramos koncertą Ukrainai, draugai, kolegos, muzikantai maloniai sutiko man padėti. Mes neturėjome jokio biudžeto (iki šiol jo yra nedaug), tačiau nusprendėme pabandyti ir pradėti.  Apie ukrainietį saksofonininką Andrey Chmut išgirdau iš Bob James. Su juo susipažinau Lietuvoje. Bendraudama su juo ir jo grupe, sužinojau dar daugiau apie Ukrainos kančias. Tai mane labai nuliūdino, tačiau dar labiau įkvėpė įdėti daug pastangų į organizuojamą paramos koncertą. Didžiausia dovana yra tai, kad dabar turiu ukrainiečių draugų  dėl Klaipėdos pilies džiazo festivalio!

– Ką norėtumėte palinkėti visiems lietuviams ir ukrainiečiams, kuriems pavyko pabėgti nuo karo ir apsigyventi Lietuvoje?

– Pirma, norėčiau padėkoti nuoširdiems lietuviams, kurie aukoja ir padeda ukrainiečiams. Žinau, kad tai nelengva ir pagalbos reikia ne tik iš vyriausybės, bet ir iš žmonių.

Aš gyvenau Korėjoje, šalyje, paveiktoje karo. Nors man neįmanoma visiškai suprasti ukrainiečių, tačiau korėjiečiai žino, ką reiškia kovoti už laisvę. Noriu pasakyti – nepasiduokite. Ginkite laisvę savo dvasia ir drąsa. Jūs visame pasaulyje turite draugų, kurie jus palaiko ir meldžiasi už jus. Prisiminkite, mes su jumis!

Ačiū už pokalbį.