Charizmatiškasis fotografas A. Kubaitis: esu tik amatininkas (interviu)

Algio Kubaičio išskirtinis bruožas – fotoaparatas ir plika galva. Fotografas nemėgsta, kai jį kas vadina menininku ir pabrėžia, jog yra viso labo tik amatininkas. Nuolatos linksmą ir šmaikštų besidarbuojantį A.Kubaitį galima sutikti kone visuose miesto ar šou pasaulio renginiuose. Tačiau po komiko kauke neretai slypi ir labai rimti dalykai.

Tėtis palaikė pomėgį

– Ar esate klaipėdietis?

– Ne, esu kilęs iš Šilalės rajono, Šilų kaimo. Mokiausi pačioje Šilalėje, nes mūsų kaimas yra visai šalia.

– Kada susidomėjote fotografija?

– Kiek save prisimenu, visą laiką norėjau būti fotografu, gal nuo kokios ketvirtos klasės. Man fotografai labai patikdavo. Kai mokykloje reikėdavo parašyti, kuo būsiu, kai užaugsiu, visada pabrėždavau, jog noriu būti fotografas ir niekas kitas.

– Kada pirmą kartą paėmėte į rankas fotoaparatą?

– Net nebeprisimenu, reikėtų pažiūrėti instrukciją paties seniausio fotoaparato, kurį turiu, ant jos turėtų būti antspaudas, kada jis pirktas. Namuose turėjau gal 12 fotoaparatų. Tėtis labai palaikė mano hobį. Namuose buvau įsirengęs dvi laboratorijas, tėvai man buvo skyrę tam net du kambarius. Turėjau viską, ką buvo įmanoma įsigyti tais laikais. Turėjau visų markių rusiškus fotoaparatus "Fed", "Kijev", "Zenit", net "Sokol", kainavusį 160 rublių. Mano tėtis dirbo autobuso vairuotoju, vežiodavo ekskursijas po Tarybų Sąjungą. Nuvažiuodavo į Maskvą ar Kijevą, užsukdavo į fotoprekių parduotuvę, jei pamatydavo, kad tokio daikto dar neturime, nupirkdavo. Parveždavo visokių kadravimo rėmelių, didintuvų, spalvotų filtrų. Spalvotas nuotraukas tais laikais ryškindavau namuose, ne visada pavykdavo, bet galimybę tai daryti turėjau.

Tarp mokyklų sienų netilpo

– Kokių dar pomėgių tada turėjote?

– Buvau gana įdomus jaunuolis, tada aš dar grojau gitara ir domėjausi fotografija, daugiau nieko neveikdavau. Į mokyklą beveik neidavau, blogai mokiausi, vos ne visą laisvalaikį praleisdavau kultūros namuose. Kadangi buvau neigiamas, tai daug komiškų dalykų pridirbdavau, bet apie tai negalima rašyti, nes paskui žmonės su manimi nustos bendrauti. Draugaudavau su fotografais, su muzikantais. Man ir dabar muzikantai labai patinka, mėgstu juos fotografuoti.

– Fotografija prigijo, o kodėl nebegrojate?

– Nebegroju, kai grįžau iš armijos. Greitai po to sukūriau šeimą, todėl dainuoti ir groti jau nebebuvo kada. O mokykloje po pamokų kartais net namo neidavau, bet iš karto – į kultūros namus, kartais tekdavo ten ir nakvoti. Pamenu istoriją, kai užmigau ant fortepijono, užsidengęs diskotekos fono medžiaga. O visi šnekėdavo, kad Šilalės kultūros namuose yra vaiduoklių. Taigi ryte prieš pamokas atėjo parepetuoti tokia mūsų mylima muzikos mokytoja, mes ją vadindavome Debesėliu. Ji pradėjo groti ir mane prižadino, aš ėmiau keltis su visu tuo užklotu. Kraupiai tada ją išgąsdinau, kaip pats tikriausias vaiduoklis. Pamenu, ta mokytoja norėjo mane ir mano draugą Algį paruošti "Dainų dainelės" konkursui, bet mes vaidinome tokius erelius, kad mums tas renginys buvo ne lygis. Tada buvome gal septintokai.

– O kaip mokslai Vilniuje?

– Tik įstojau mokytis, kai patį pirmą mėnesį iš manęs atėmė stipendiją. Darbavomės, kaip tada buvo įprasta, kolūkyje Palūšėje, atšventėme mano gimtadienį. Kolegos pradėjo lakstyti po mišką vienomis pižamomis, miestiečiai nemokėjo alkoholio vartoti, tiesiog pamišo. Kai kurie jų šiandien garsūs fotografai Lietuvoje. O mes tik vieną dėžę vyno nusipirkome. Bet aš nebuvau kaltas, juk niekam nepyliau į gerklę. Bet rado atpirkimo ožį.

Kasė ir griovius

– Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Mano žmona – klaipėdietė, kartu mokėmės fotografijos Vilniuje. Grįžęs iš armijos atvažiavau pas žmoną, kuri čia jau dirbo fotografe. Buvo toks "Gražinos" kombinatas, ten dirbo daug fotografų ir naujai atvykusiam vietos nelabai buvo. Visi jie turėjo savo klientus, o aš atvažiavau, nepažinojau nė vieno žmogaus.

– Tai kur įsidarbinote?

– Įsidarbinau Inžinerinių tinklų valdyboje, kad nesėdėčiau namuose. Nuėjau ten dirbti, nes tuo metu ten labai gerai buvo galima uždirbti – nuo 250 iki 600 rublių. Taigi klojau vandentiekio vamzdžius, o savaitgaliais buvusiame atrakcionų parke, netoli dabartinio universiteto pradėjau fotografuoti žmones. Tais laikais buvo populiaru fotografuotis su visokiausiomis didelėmis lėlėmis – katinu Leopoldu, vilku ir zuikiu. Mūsų fotografų stovėdavo kokie keturi.

– Kaip sekėsi šis verslas?

– Pamenu, sėdėjau viename bare, gėriau kavą, kai ten užėjo toks jaunuolis su fotokrepšiu. Žinoma, užkalbinau, juk – kolega. Jis prisistatė, kad yra vokietis, kažkokio Vokietijos cirko fotografas. Mes su juo pradėjome kalbėtis ir jis man sako, kad nori parduoti du manekenus – nykštuką ir natūralaus ūgio Č.Čapliną, už jį norėjo 700 rublių. Aš jį nusipirkau. Parsigabenau tą "iškamšą" į namus giminei erzinti. Užkėliau ant spintos, žmona bijodavo miegoti, atsibudusi matydavo palubėje gulintį žmogų. Tai aš tą Čapliną nusinešdavau į parką ir žmonės šalia jo mielai fotografuodavosi. Tuo metu tai buvo naujovė. Įdomu tai, jog nereikėdavo siūlyti, kad eitų fotografuotis, suprasdavo žmonės, ką mes čia darome. Bendradarbiavau su tuo metu garsiu Klaipėdos fotografu Miša Karaniku, dabar jis jau miręs, jam nešdavau fotojuosteles, jis padarydavo nuotraukas, vėliau paštu jas išsiųsdavome klientams.

– Kur dabar tas Čaplinas?

– Kažkur parke palikau, jis supuvo, buvo pagamintas iš papjė mašė. Bet būtent tuo Čaplino laikotarpiu susiformavo mano klientų ratas, jie kviesdavo mane fotografuoti jų šeimų švenčių. Net prisimenu, kieno Klaipėdoje pirmąsias vestuves fotografavau, bet nesakysiu, kas tokie, nes jie kartu nebegyvena. Važinėdavau net su Kalėdų Seneliu po namus ir fotografuodavau. Nefotografuoju tik laidotuvių, nebent paprašydavo labai artimi žmonės.

Kasdienybė tarp garsių žmonių

– Teko fotografuoti ir labai garsius žmones?

– Taip, nuolatos. Fotoreporteriai tų garsenybių prisižiūri. Visa tai būna įdomu, kai tik pradedi dirbti. O paskui tos žvaigždės ir prezidentai tampa kasdienybe. Daug įdomių žmonių yra tekę sutikti ir juos fotografuoti. Pamenu, Palangoje viešbutyje "Pušų paunksmė" fotografavau Arvydo Sabonio šeimą, kai jo vaikai dar buvo maži. Prisimenu, vos surinkau juos į vieną krūvą, sienomis belaipiojančius. O visas lietuviškas žvaigždes, kurias rodo per televizorių, asmeniškai pažįstu, visus juos esu fotografavęs. Dar kai nedirbau laikraštyje, susidraugavau su prodiuseriais broliais Bendžiais. Teko fotografuoti labai daug muzikos grupių, kurių šiandien jau niekas ir nebeprisimena. Visada būdavau šalia Bendžių, kaip koks metraštininkas visuose jų projektuose. Fotografuodavau ir Simoną Donskovą, beveik jo visoms kasetėms esu "daręs" viršelius. Su daug kuo esu susibičiuliavęs, bet draugystė nutrūksta, kada kai kurie jų staiga pradeda valgyti žalią maistą, ir aš jiems tampu nebeįdomus.

– O pats mėgstate fotografuotis?

– Kaip aš nejaukiai jaučiuosi dabar, kai mane fotografuoja. Juk turite mano gražią nuotrauką su šortais, ar tos neužteks? Kolega fotografuoja ir jausmas keistas.

– Plika galva – skiriamasis ženklas?

– Ne visada buvau toks. Anksčiau turėjau ilgus garbanotus plaukus. Mano pravardė mokykloje buvo Boney M. Pamenu, dirbau dienraštyje, per vieną Spaudos dieną su fotografu Kęstučiu Maskolaičiu nusprendėme pralinksminti kolegas. Nuėjome į kirpyklą ir nusiskutome plikai. Įspūdis buvo didelis. Ir man tas plikumas visai patiko, toks ir likau. Skutuosi nuolat. Tai tapo tarsi įvaizdžio dalis.

– Ar sūnus irgi linkęs į menus?

– Sūnus Donatas baigė Dailės akademiją, yra dizaineris. Mes abu – truputį kūrybiniai žmonės. Tik nerašykite, kad esu menininkas. Aš tik amatininkas, kartais sugadinantis žmonėms šventę.

Vizitinė kortelė

Gimė 1965 m. spalio 11 d. Šilalės raj. Šilų kaime.

Baigė Šilalės S.Dariaus ir S.Girėno mokyklą.

Fotografijos mokėsi Vilniuje, 47-oje profesinės technikos mokykloje.

Klaipėdoje gyvena 30 metų.

Dirba įvairiuose spaudiniuose, laisvai samdomas fotografas.

Žmona Laimutė, sūnus Donatas.