Leidėja E. Jokužytė: toks yra mano pasirinktas kelias (interviu)

Iš noro padėti

– Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su regos negalią turinčiais vaikais ir kaip jums atėjo į galvą mintis imtis kitokios leidybos? Kol esame sveiki, nesusimąstome, kad yra kitokių, kitaip gyvenančių žmonių. Ar toji pažintis jūsų gyvenime buvo lemtinga?

Mano knygos padeda suvokti ir pažinti kitokį pasaulį, jį priimti, pamilti ir su vaikais kalbėtis apie gilesnius dalykus – atjautą, toleranciją, empatiją.

– Pirmoji mano pažintis su vaikais neregiais prieš dešimtmetį man pačiai buvo labai netikėta. Tuo metu studijavau Vilniaus universitete ir buvau sugalvojusi tokį projektą – norėjau išleisti kalendorių su regos negalią turinčių vaikų piešiniais. Per projektą artimiau susipažinau su tokiais vaikais ir mane labai stipriai paveikė jų problemos ir kultūrinės atskirties mastas. Pagalvojau, kad norėčiau jiems padėti. Dar nežinojau, kaip ir ką galiu padaryti, bet noras buvo begalinis. Tada prisiminiau tokią istoriją: mano mama Birutė Jokužienė gal prieš 20 metų buvo sugalvojusi šeimos leidykloje išleisti abėcėlę Brailio raštu. Tėvų leidykloje buvo tokia technologija, bet tuomet mamos sumanymas nepavyko – taškeliai atsispaudė neryškiai, perskaityti buvo neįmanoma, ir sumanymo buvo atsisakyta. Bet tas prisiminimas mane užvedė ant tako ir pagalvojau, kad reikia pabandyti. Nusprendžiau, kad kalendorius su regos negalią turinčių vaikų piešiniais turi būti išleistas Brailio raštu, nes kaip kitaip jie pamatys savo kūrinius, pajaus juos ir galės pasidžiaugti.

E.Jokužytė su neregiais vaikais surengė daugybę edukacinių užsiėmimų mokyklose ir bibliotekose. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Ar jūsų šeimos spaustuvė (Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė) buvo pasiruošusi tokiam eksperimentui?

– Nebuvome pasiruošę, reikėjo laiko, kantrybės, daugybės bandymų, atnaujinimų, investicijų. Bet mano širdis jautė, kad turi pavykti, kad galima tai padaryti. „Tėti, bandom“, – nedaviau ramybės savo tėčiui S.Jokužiui. Pirmasis mūsų bandymas nepavyko, taškeliai buvo neperskaitomi, bet užsispyriau ir prikalbinau tėtį mėginti dar ir dar kartą, prašiau patobulinti technologiją, pagalvoti, ką galima dar padaryti. Tėtis, pasitaręs su spaustuvės meistrais, galiausiai surado sprendimą ir mums pavyko Brailio raštu atspausdinti kalendorių „Aš regiu savo širdimi“. Naują kūrinį testavau, patikrinau, ar vaikai pirštukais gali perskaityti Brailio raštą. Koks buvo džiaugsmas, kad mano užsispyrimas pasiteisino – vaikai jautė tuos taškelius, perskaitė tekstą ir užčiuopė iliustracijas.

Graži, tikra, iliustruota

– Norėjote, kad neregiai vaikai turėtų savo knygų?

– Rengdama kalendorių, susipažinau ne tik su vaikais neregiais, bet ir su jų tėveliais, ateidavau pas juos į namus. Kartą paprašiau, kad vaikai parodytų man savo knygeles, o jie man sako: „Mes neturime knygelių. Jų galime trumpam parsinešti iš aklųjų bibliotekos, o paskui reikia grąžinti atgal.“ Atsakymas mane pribloškė – regintys vaikai turi gausybę knygų, o šie visai nuskriausti, neturi nė vienos savo knygos. Kokia neteisybė! Vienas vaikas parodė iš bibliotekos parsineštą knygelę – ten buvo tik susegti balti lapai be jokių iliustracijų.

Ir aš pradėjau galvoti apie knygelę vaikams – gražią, tikrą, su iliustracijomis. Taip 2014 metais ir gimė mano pirmoji studentiška knyga „Eglė žalčių karalienė“. Ir viskas – aš supratau, kad tai mano kelias.

Susitikimas su neregiu Grigu Sakaliu.

Tradiciškai grožinė literatūra neregiams vaikams leidžiama labai mažais tiražais – vos 10–15 knygų per metus. Iliustracijų jose nėra. Mano knygos spausdinamos 200–300 egzempliorių tiražu, penktadalį tiražo visada padovanojame neregiams. Žmonės ar įmonės prisideda prie iniciatyvos „Padovanok knygą neregiui“, jų dėka galime leidinius dovanoti ugdymo centrams ir asmeniškai vaikams neregiams. Tokios mūsų dovanos suteikia galimybę regos negalią turintiems vaikams džiaugtis savo asmeniška spalvota knyga su taktilinėmis iliustracijomis.

Socialinis verslas – leidyba

– Kitais metais minėsite savo socialinio verslo – knygų leidybos reginčiųjų ir Brailio raštu – dešimtmetį. Kaip dabar reaguoja visuomenė į jūsų socialinę leidybinę veiklą? Ar sulaukiate pripažinimo, paramos, pagalbos?

– Šioje leidyboje mes jau dešimtmetį, esme išleidę aštuonias knygas. Kiekviena knyga išeina vis tobulesnė, gražesnė. Sulaukiame pripažinimo ir įvertinimo. Kiekvienas mūsų knygos įvertinimas man yra didžiulis paskatinimas ir patvirtinimas, kad turiu eiti tuo keliu. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija Vilmo Narečionio iliustruotas Leonardo da Vinči pasakas „Sparnuotosios raidės“ išrinko gražiausia 2015 metų Lietuvos knyga. Knyga buvo įtraukta į tarptautinį katalogą „The White Ravens, 2016“. Katalogą sudaro 200 knygų 42 kalbomis iš 60 šalių. Pernai mūsų išleista knyga „Neringa ir Naglis“ atrinkta rengiamam pasauliniam IBBY (angl. International Board on Books for Young People – Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygos taryba) katalogui. Į šį katalogą iš viso pasaulio atrenkama tik 40 knygų, skirtų žmonėms su negalia. Ir mūsų knyga „Neringa ir Naglis“ pateko į šį katalogą! Sulaukusi tokių įvertinimų suprantu, kad mano kuriamos knygos patinka žmonėms.

Karantino metu E.Jokužytė sumanė ir veda vaikams skirtas nuotolines edukacines pamokas „Neregimas pasaulis“. (Asmeninio archyvo nuotr.)

O dėl paramos... Tas mano darbas tikrai nepelningas, tai daugiau savanoriška veikla. Bet aš paraleliai leidžiu knygas įprastuoju raštu. Visi, perkantys knygas, pažymėtas mano sukurtu „Taško istorijos“ prekiniu ženklu, prisideda prie knygų Brailio raštu leidybos. Dar esame sugalvoję verslo dovanas – kuriame kvapus. Tokia iniciatyva yra abipusiai naudinga. Taip ir verčiamės.

Prisideda žymūs žmonės

– Į socialinę knygų leidybą įsitraukia žinomi Lietuvos žmonės: Nomeda Marčėnaitė, Marijonas Mikutavičius, Aistė Smilgevičiūtė, Andrius Rožickas, Žilvinas Žvagulis ir didelis būrys kitų. Kaip jums pavyksta juos prisikviesti? Gal jie savanoriauja? Ar išvis sulaukiate savanorių pagalbos?

– Savanoriai yra labai skirtingi. Kai reikia savanorių pagalbos, aš jų ieškau. Ypač reikalinga savanorių pagalba Vilniaus knygų mugėje, kur turime du stendus. Tada į pagalbą kviečiu draugus, draugų tėvus, pažįstamus. O žymūs žmonės tiesiog noriai prisideda. Aš ateinu pas juos, pasidaliju savo idėjomis, pasakoju, ką ketinu daryti, ir klausiu, ar prisidės kuriant knygą. Atsakymas būna užtikrintas: „Žinoma.“ Menininkė N.Marčėnaitė iliustravo knygą „Užsimerk” ir savanoriškai dalyvavo įvairiuose edukaciniuose projektuose, prisidedančiuose prie kultūrinės neregių vaikų integracijos. Žmonėms patinka mano veikla ir jie įsitraukia į mano projektus. Prašydama pagalbos, visada suprantu, kad žmonėms reikia gyventi, jie negali visko daryti dovanai, bet tikrai labai daug sulaukiu neatlygintino gerumo ir talkos. Ž.Žvagulis savo studijoje „Zuzi Records“ visada geranoriškai įgarsina mūsų leidžiamas knygas ir pagamina kompaktinius diskelius. Tai didžiulė savanoriška pagalba.

Atverti vaikų fantaziją

– Leidžiate vaikų su regos negalia kūrybą arba įtraukiate juos į knygų kūrimą. Kaip surandate tuos talentingus vaikus ir kaip jie vertina galimybę būti išgirstiems, pripažintiems?

– Toks mano pasirinktas kelias. Daug bendrauju su regos negalią turinčiais žmonėmis ir matau, kokie jie gabūs, talentingi. 2017 metais išleidome neregės pianistės, kompozitorės ir poetės Silvijos Beatričės Petkevičiūtės poezijos knygą „Sielos preliudai“, 2018-aisiais Joniškio bendruomenės ir mokyklos iniciatyva 100 egzempliorių tiražu išleidome neregio berniuko Redo Olšausko eilėraščių knygą „Jeigu aš matyčiau“. Ją iliustravo Redo klasės draugai.

Aš noriu, kad žmonės sužinotų apie tuos vaikus. Regos negalią turinčių vaikų kūrybos leidyba stiprina jų pasitikėjimą savimi, drąsina kurti, motyvuoja gyventi visavertį gyvenimą.

Pamoka su legenda pakvietė į susitikimą su nerege Vaida Butautaite. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Knygą „Neringa ir Naglis“ iliustravo neregys berniukas R.Kelpša. Jį pažįstu nuo aštuonerių metų, dabar jam 15, ir aš mačiau, kaip jis augo, kaip skleidėsi jo kūryba. Reinoldas, padedamas dailės mokytojos Skaidrės Butnoriutės, pažįsta pasaulį ir sugeba puikiai jį perteikti per savo kuriamus vaizdus.

N.Marčėnaitės iliustruotą knygą „Užsimerk“ sukūrė regintys vaikai. Kūrybiniame projekte dalyvavo 85 mokyklos, mokytojų paraginti vaikai rašė pasakas „Ką aš matau užmerktomis akimis“. Vaikai sukūrė 150 pasakų, į knygą atrinkome šešias įdomiausias. Žinau, kaip smagu vaikui turėti knygą, kurioje yra jo sukurta pasaka.

Esu išleidusi ir savo knygą „Marsiečių abėcėlė“, kurią sukūriau kartu su reginčiais vaikais. Projekte dalyvavo 350 vaikų. Aš kaip knygos autorė mokiau vaikus kūrybiškai rašyti istorijas. Mano užduotis buvo atverti jų fantaziją. Skatinau laisvai kurti, negalvojant apie rašinio struktūrą, apie privalomas pasakojimo dalis – įžangą, pabaigą. „Leiskite sau ir savo herojams skraidyti“, – raginau vaikus.

Išmokė matyti širdimi

– Nuo 2014 metų dalyvaujate I.Kanto bibliotekos rengiamuose Klaipėdos metų knygos konkursuose, kasmet nustebindama gražiausios knygos rinkimo komisiją ypatingais savo leidiniais. Visos jūsų leidžiamos knygos yra labai skirtingos – kiekviena vis kitokia: skiriasi formatai, iliustracijos, leidinių koncepcijos. Kas inspiruoja knygų meninį sprendimą, kur semiatės idėjų? Ar kiekvienai knygai suburiate vis kitą komandą?

– Taip, kiekvieną knygą kuria vis kita komanda. Naujas kūrinys pirmiausia gimsta mano galvoje, aš turiu savo idėjų, suburta komanda – savų minčių, tada mes kalbamės, diskutuojame, taip atsiranda kūrybinė sinergija ir gimsta originali idėja. Kartu sugalvojame, kokia bus knygos forma, kokį popierių pasirinksime, kas knygą iliustruos, kas rašys tekstus, kas redaguos, įgarsins ir taip toliau. Knyga – didelis kolektyvinis darbas.

Knygos „Neringa ir Naglis“ iliustravimo procesas. E.Jokužytė su R.Kelpša. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Naujausios knygos – V.Miliūno sukurtos senelio pasakos „Neringa ir Naglis“ iliustravimui neturėjau jokios idėjos, nežinojau, kas ir kaip iliustruos tą knygą. Sugalvojau vėl suburti vaikus, kad jie sukurtų iliustracijas. Vaikai noriai įsitraukia į tokias veiklas. Kūrybiniame procese dalyvavo vaikai iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos. Pasirinkau Reinoldą, nes manau, jis kaip jaunas menininkas yra vertas, kad apie jį sužinotų. Berniuko istorija – unikali, jis niekada savo akimis nėra matęs nei saulės, nei kopų, nei paukščių, nežino, kokios spalvos yra dangus ar jūra, tačiau jo dailės mokytoja S.Butnoriutė išmokė jį matyti širdimi. Ir, koks stebuklas, iš antrinių žaliavų – įvairiausių faktūrų popieriaus, naudojamo pakuotėse, jis sukūrė nuostabias reljefines iliustracijas, kuriose dera ne tik faktūros, bet ir spalvos. Kaip jis tai sugeba – kažkoks stebuklas. Knyga išleista dviem formatais – regintiems ir neregintiems skaitytojams. Tikiuosi, kad regintys vaikai, vartydami tą knygą, supras, kad galima skaityti ne tik akimis – yra ir kiti pojūčiai, tik juos reikia ugdyti.

Ši ir kitos mano išleistos knygos tinka vaikams, turintiems skaitymo sutrikimų, arba tiems, kurie gyveno užsienyje ir nebemoka lietuviškai skaityti. Mano interaktyvios knygos skatina pamėgti skaitymą, nugalėti nesuvokiamo teksto baimę. Taip pat mano knygos yra puiki edukacinė priemonė tiek mokykloms, tiek tėvams, jos padeda suvokti ir pažinti kitokį pasaulį, jį priimti, pamilti ir su vaikais kalbėtis apie gilesnius dalykus – atjautą, toleranciją, empatiją.

Pažinti kitokį pasaulį

– Žavi jūsų vykdoma socialine edukacine veikla. Norėtųsi, kad jūsų knygos būtų integruojamos į vaikų dorovinį ir etinį mokymą mokyklose, darželiuose. Įvairi kultūrinė-socialinė edukacija, kurios pripildyta jūsų veikla, galėtų būti ne tik projektinė, o nuolatinės tolerancijos, empatijos ugdymo programos dalis, tiesa?

– Ačiū, kad paklausėte, mes tai darome jau maždaug penkerius metus. Iki pavasario karantino rengėme gyvus edukacinius „Kultūros paso“ užsiėmimus, aš važiuodavau su neregiais į mokyklas, pasakodavau regintiems vaikams, kaip gimsta mūsų knygos, žaidimo forma užrištomis akimis vaikai pirštais pažindavo knygose paveikslėlius, o gyva pažintis su neregiais jiems leido iš arčiau pažinti šių žmonių gyvenimą. Kaip smagu būdavo, kai į „Pažinkime neregimą pasaulį“ susitikimus vaikai atsinešdavo mano išleistų knygų.

Karantino metu, kaip alternatyvą šiems susitikimams, pagal knygų turinį sukūriau nuotolines edukacines pamokas „Neregimas pasaulis“, kurias iš dalies finansavo Kultūros taryba. Mokyklos gali užsisakyti tokias pamokas, jos vyksta maždaug po dvi valandas, kiekviena pamoka gali būti integruojama į pagrindinių dalykų mokymą – pasaulio pažinimą, dorovinio ugdymo, lietuvių literatūros ir dailės temas. Pagal knygų turinį dabar yra sukurtos trys pamokos: „Pamoka su Leonardu da Vinčiu“, „Pamoka su Jūrate ir Kastyčiu“, „Pamoka su knyga „Užsimerk“.

Tokių pamokų metu vaikai sužino ne tik apie mano išleistas knygas, pritaikytas neregiams, jie įgyja specialiųjų žinių apie pojūčius, Brailio raštą, susipažįsta su knygų iliustruotojais, kurie pasakoja kaip gimsta liečiamos iliustracijos, išgirsta ir neregių jaunuolių gyvenimo istorijas, sužino apie jų kūrybinius gabumus. Pamokas praturtina įvairios kūrybinės užduotys, klausimai, net savotiški testai, kurie parodo, kaip edukacija keičia vaikų žinias apie neregių pasaulį. Ir aš matau, kaip keičiasi vaikų mąstymas, supratimas. Prisijungiu nuotoliniu būdu ir, bendraudama su vaikais, mokau juos suprasti, pažinti kitokį pasaulį. Nuotolinio ugdymo „Neregimas pasaulis“ pamokose padedu įsijausti į kitų žmonių būsenas ir priimti save tokius, kokie esame, ir kitus tokius, kokie jie yra. Juk mes visi esame skirtingi, unikalūs ir įdomūs savo skirtybėmis. Tikiu, kad vaikai, įgydami gebėjimą empatiškai reikštis, išmoks kurti draugiškesnius santykius ir suprasti vieni kitus. Taip savo knygomis ir pamokomis prisidedu prie vaikų tolerancijos ir empatijos ugdymo.