Žinojo, ko reikia sėkmei
Tuomet dar Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos fakultetas Klaipėdoje jau veikė, kai darbą uostamiestyje pradėjo ilgametė miesto Kultūros skyriaus vadovė Nijolė Navogreckienė. Jos atmintyje išliko daugybė šios mokymo įstaigos pradžios detalių.
Šios aukštosios mokyklos įsteigimo iniciatorius 1971-aisiais buvo tuometis miesto vadovas Alfonsas Žalys.
„Jis žinojo, kad kito būdo prisikviesti dėstytojų nebuvo, kaip tik suteikti jiems būstus. Juk Klaipėdoje tokių specialistų nebuvo. Kitas sėkmės veiksnys buvo Vytautas Jakelaitis. Jis daug metų dirbo kultūros ministro pavaduotoju, pabuvojęs užsienyje, turėjo nevietinio lygio supratimą apie kultūrą, ir tai kuriamai aukštajai mokyklai buvo labai gerai. Tai nebuvo lengva, bet jis suprato, kad aukštosios mokyklos prestižą jis gali sukurti tik su gerą vardą turinčiais dėstytojais, todėl labai stengėsi dėl jų, padėjo rengti mokslinius darbus, siuntė į aspirantūrą Leningrade. Čia atvyko tie žmonės, kurie Vilniuje ir Kaune negalėjo prasibrauti pro gerą padėtį užimančius ir ilgam savo vietose nusėdusius autoritetus. Tokie į Klaipėdą nevažiavo. Važiavo tie, kuriems kažko truko. Neretai tai buvo žmonės, antrą kartą vedę ir neturėję kur su nauja žmona gyventi. Nemažai atvykusiųjų negalėjo apsiginti mokslinių darbų, siekti karjeros didžiuosiuose miestuose“, – prisiminė N. Navogreckienė.
Pasklido po miesto įmones
1974-aisiais po reorganizacijos atsirado du fakultetai: Pedagogikos ir Kultūros, o 1975 m. jie prijungti prie tuometės LTSR Valstybinės konservatorijos.
N. Navogreckienė minėjo vienus pirmųjų į Klaipėdą atvykusius puikius chorvedžius Rimantą Songailą, Romualdą Misiukevičių, Gedimino Purlio šeimą.
Dirbti choreografijos katedroje atvyko brandūs dėstytojai su savo studentais. Choreografas Juozas Gudavičius buvo vienas pagrindinių asmenų, suformavusių Liaudies šokių katedrą, kurioje tuo metu buvo labai daug studijuojančiųjų.
„Choreografijos dėstytojai nesiveržė dirbti miesto kolektyvuose, tai darė absolventai. Taip labai greitai Klaipėdoje gimė liaudies šokių ansamblis „Vėtrungė“, vadovaujamas Jūratės Čepaitės, jis jau tada važinėdavo po Europą ir garsino Klaipėdos vardą. Tulija ir Mykolas Zinčiukai vadovavo senojo šokio kolektyvui „Saltanda“. Fakultetai parengė daug gabių šokėjų, o jie neskubėjo ištrūkti iš Klaipėdos, čia prasidėjo šokių kolektyvų judėjimas“, – dalijosi prisiminimais N. Navogreckienė.
Skirtingai nuo šokėjų, jaunieji chorvedžiai Klaipėdoje nepasilikdavo, mat įvairių įmonių chorams vadovavo katedros dėstytojai.
Kiekviena didesnė įmonė turėjo savo chorą. O Celiuliozės kartono gamyklos direktorius į choro repeticijas darbininkus išleisdavo net darbo metu.
„Vienas gabiausių chorvedybos katedros studentų buvo Virginijus Pupšys, bet vos baigęs studijas jis pradėjo dainuoti Muzikiniame teatre. Gavau ministerijoje pylos, kad chorvedys tapo dainininku, bet kažkaip susitarėme ir iki šiol galvoju – duok Dieve daugiau tokių Virgių Klaipėdai“, – teigė N. Navogreckienė.
Lietuvoje nebuvo kitos aukštosios mokyklos, kur būtų rengiami renginių režisieriai. Klaipėdos fakultetai turėjo Klubininkystės katedrą. Daugelis prisimena, kad tai buvo didžioji V. Jakelaičio meilė, jis labai stengėsi dėl šios katedros.
Kaip gyvas anekdotas sklandė pasakojimai apie šios katedros absolventus, nuvykusius dirbti į rajonus. Vietos žmonės labai stebėdavosi, kad konservatoriją baigę jaunuoliai nemoka groti. Bet užtat kokius renginius jie kūrė.
„Teatro katedra padovanojo miestui scenografę Sofiją Kanaverskytę. Tai buvo tikras lobis fakultetų studentams ir visai Klaipėdai“, – prisiminė N. Navogreckienė.
Miesto renginių organizatoriais Kultūros skyriaus vadovė pasirinko fakultete dirbusius profesorius J. Gudavičių, Algirdą Vyžintą ir Kultūros fakulteto dekaną Vytautą Blūšių.
Jie buvo pagrindiniai N. Navogreckienės talkininkai. Kasmet sausio mėnesį jie pradėdavo planuoti Jūros šventę, šį darbą profesoriai dirbo be atlygio.
Miestas nuo fakulteto įkūrimo nušvito – fabrikuose atsirado pučiamųjų orkestrai, prasidėjo orkestrų festivaliai, atsirado daug kitų renginių.
Padėjo įsitvirtinti
Klaipėdietė Violeta Ignotaitė-Beresnevičienė gali paliudyti, kaip fakultetai keitėsi.
Įstojusi dar į Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakultetą, turėjo priprasti prie tris kartus pasikeitusio mokslo įstaigos pavadinimo, o jos diplome įrašyta, kad baigė Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą.
„Tuo metu norėjome, kad gabiausi absolventai liktų Klaipėdoje. Bet problema buvo, kad klaipėdiečiai, registruoti savo tėvų namuose, negalėjo stoti į eilę butui gauti. Vienintelė išeitis – laukti, kol mirs tėvai. Tada sugalvojome gudrybę – dar studijuodami tokie jaunuoliai išsiregistruodavo iš tėvų namų ir registruodavosi studentų bendrabutyje. Bėda būdavo, kai jie baigdavo mokslus, išregistruoti iš bendrabučio. Taip atsitiko su vienu dabar gerai žinomu dainininku, tada jau dainavusiu garsiame ansamblyje. Kai grupė gavo kvietimą gastroliuoti Italijoje, reikėjo nurodyti šio jauno žmogaus gyvenamąją vietą, o vaikinas oficialiai buvo benamis. Tada mes su A. Žaliu sugalvojome tokį triuką – prie Kultūros skyriaus sukūrėme namų knygą, kur buvo galima registruoti tokius savo būsto neturinčius jaunus klaipėdiečius, kad jie galėtų stoti į eilę butui“, – sovietmečio keistenybes prisiminė N. Navogreckienė.
Formavo ypatingi žmonės
Daugelis studijavusiųjų fakultetuose geru žodžiu mini dėstytoją Audronę Jakulienę-Kaukienę, kuri visą būrį studentų įtraukė į folkloro pasaulį. Tie, kas dainavo jos ansamblyje, iki šiol didžiuodamiesi sako, kad šalia pagrindinių studijų dar baigė ir „Vorusnę“.
„Mano likimą tai nulėmė iš esmės. Nors atskirų folkloristikos studijų nebuvo, bet aš pasukau šiuo keliu ir daktaro disertaciją ir habilitaciją rašiau šia tema. Beje, ir Leonidas Donskis buvo šio ansamblio narys“, – pasakojo Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Rimantas Balsys, fakultetuose studijavęs 1979–1984 m.
Dekanas prisiminė, kad docentas Jurgis Mališauskas buvo tikras riteriškumo pavyzdys. Studentus žavėjo jo humoro jausmas, oracijos gyviesiems ir išlydimiems mirusiesiems.
R. Balsys žavėjosi profesoriumi Petru Bielskiu, džiaugėsi galėjęs bendrauti su Klaipėdos dramos teatro aktoriais Romualdu Grincevičiumi, įspūdinga, nepamirštama scenos kalbos dėstytoja aktore Eugenija Jankute-Šniukiene, Aleksandru Šimanskiu, Juozu Kempinu, Vytautu ir Velta Anužiais, režisieriumi Povilu Gaidžiu.
R. Balsys įsitikinęs, kad liaudies teatrų judėjimas vis dar gyvas tik fakultetus baigusių žmonių dėka. Dabar tokių specialistų niekas neberuošia, visi rengiami būti profesionaliais aktoriais ir režisieriais.
Violeta Beresnevičienė lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą fakultetuose studijavo 1972–1977 m. Tai buvo antroji šios mokymo įstaigos laida. Ji iki šiol džiaugiasi neišvykusi iš gimtosios Klaipėdos, nes aiškiai žinojo, kur nori įstoti, nes atsirado nauja specialybė, atrodė, kad būtent to mokytis ir būtų norėjusi.
„Mūsų kursui vadovavo garbi dėstytoja Liuda Ruseckienė. Mes ją vadinome baltąja gulbe, ji buvo nepaprastai inteligentiška ir be galo rūpinosi kiekvienu studentu. Kai kuriuos iš toliau atvykusius nepasiturinčius studentus ji net sušelpdavo pinigais, padėdavo anksti susituokusiems, susilaukusiems vaikų. Ji buvo gimusi vasario 16 d. Ne kartą klausėme, ar galime ateiti jos pasveikinti. Įsileisdavo, bet ne visus, tik tuos, kuriais pasitikėjo. Jos namuose atviraudavome visomis temomis, deklamuodavome Bernardo Brazdžionio eiles, dainuodavome. Mums tai būdavo didžiulis įvykis“, – prisiminė V. Beresnevičienė.
Daugelis buvusių studentų dar pamena keliones su J. Mališausku į K. Donelaičio gimtinę.
Iki šiol buvę studentai mini ir įdomias tada jaunos dėstytojos Jovitos Saulėnienės paskaitas.
„Patys šviesiausi prisiminimai apie S. Kanaverskytę, mums, teatralams, dėsčiusią scenografiją, Eleną Savukynaitę, supažindinusią su judesio menu, Edgarą Savickį, dėsčiusį istorinio šokio pradmenis. Zenonas Buožis, nors ir ne mūsų dėstytojas, parodė mums, studentams, kur yra 1923 m. sukilimo dalyviams pastatytas paminklas. Pirmą kartą iš jo išgirdome, kad kuriant šį paminklą dirbo Adomas Brakas. Mes tada nežinojome, kad Z. Buožis buvo tremtinys. Skulptūrų parko dar nebuvo, tai buvo kapinės. Iš tarybinių vidurinių mokyklų išėję, kaip iš koncentracijos lagerių, čia gavome tokių žinių, apie kurias negalėjome net svajoti. Mums teko bendrauti su garsiąja Vanda Juknaite, ji kartais pavaduodavo susirgusią scenos kalbos dėstytoją. Pažinome kostiumų istoriją dėsčiusią Giedrę Fledžinskienę, Jonas Tatoris dėstė menotyrą, jo paskaitos buvo didžiulis lobis“, – neslėpė nostalgijos studijų metams V. Beresnevičienė.
Gaubė ypatinga atmosfera
Tie, kam yra tekę studijuoti fakultetuose, vienu balsu tvirtina, kad studentiškas gyvenimas buvo labai intensyvus ir aktyvus.
„Visi buvome šiek tiek „trenkti“ arba tiesiog „prie meno“. Tą dvasią ir išsinešėme. Kadangi nemažas būrys buvusių bendramokslių dirba Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir socialinių mokslų fakultete, mes užkrėtėme šia dvasia ir kitus žmones, kurie nebuvo mūsų Alma Mater auklėtiniai, ji tebėra gyva“, – neabejodamas tikino R. Balsys.
Nemažai dėstytojų gyveno Liepų gatvės daugiabutyje, kurio pirmajame aukšte veikė bistro „Liepžiedis“.
V. Beresnevičienė prisimena, kad pas juos studentai kartais užsukdavo į namus.
Studentai graibstė žurnalą „Nemunas“, savaitraštį „Literatūra menas“, dalindavosi šiais leidiniais ir aptarinėdavo straipsnius.
„Galėdavome patekti į dramos teatro spektaklius, sėdėdavome ant laiptų pasieniuose ar balkone. Užaugome su pačiais gražiausiais spektakliais, pažinome visus aktorius, diskutuodavome su dėstytojais režisieriais. Kai fakultetuose pradėjo veikti kavinė „Laumė“, ji tapo ypatinga vieta, kur vykdavo diskusijų vakarai“, – prisiminimais dalijosi fakultetų absolventė Loreta Jonavičienė, kuriai po daugelio metų likimas lėmė tapti šios mokymo įstaigos vadove.
Išmokė būti asmenybėmis
V. Beresnevičienė pasakojo, kad fakulteto antrojo aukšto koridoriuje prie palmės rinkdavosi studentai ir dėstytojai parūkyti, dažnai ten stoviniuodavo ir docentas Antanas Jakulis.
Ten vykdavo įdomiausi pašnekesiai, bet kartu ir šioks toks chaosas, nes fakultetas buvo sujungtas su bendrabučiu, studentai dažnai atšlepsėdavo prie palmės avėdami šlepetėmis.
Neapsikentęs tokios netvarkos, prorektorius V. Jakelaitis išleido įsakymą, kad į paskaitas negalima eiti su šlepetėmis ir bendrabučio apranga.
„Mūsų akademiniai rūbai buvo labiau alternatyvūs: plačios kelnės, megztiniai su medinėmis sagomis, vaikinų, būsimų režisierių, plaukai siekdavo pečius. Po šio įsakymo choreografai nebegalėdavo koridoriais lankstyti vien su triko“, – prisiminė V. Beresnevičienė.
Nelabai kas paisė ir draudimo rūkyti koridoriuose.
„Kartą prieš rugsėjo 1-ąją man, kaip klaipėdietei, pavedė nuplauti K. Donelaičio paminklą. Varnos, kaip ir dabar, vargšo klasiko skulptūrą buvo baisiai apdergusios. Reikėjo gauti kopėčias ir jį ne tik nuprausti, bet ir uždėti ąžuolo vainiką. Labai vargome su tais ąžuolo vainikais, tai per mažą nupynėme, tai per didelį. Kai dabar einu per šį skverą, visada tai prisimenu“, – pasakojo V. Beresnevičienė.
Prie įėjimo į fakultetą dabar kabo atminimo lenta filosofui L. Donskiui, kuris čia ne tik studijavo, bet ir dėstė. L. Jonavičienė gerai pamena draugų Liuka pravardžiuotą vaikiną garbanotais pasišiaušusiais plaukais. Jis visada nešiojosi didelį portfelį ir eidamas koridoriumi vienu petimi vis braukdavo sieną.
Didžiausias pasididžiavimas sovietmečiu fakultetų studentams buvo per spalio ar gegužės paradus užsidėti studentišką kepurę. Demonstracijų metu jomis pasidabinę studentai stengdavosi dainuoti lietuviškai garsiau nei per garsiakalbius transliuojamos tarybinės dainos.
„Dėstytojų ir studentų bendravimas buvo paprastas ir pagarbus. Visi absolventai rado savo vietą po saule. Po daugelio metų susitikę priėjome prie bendros nuomonės – fakultetuose įgijome laisvumo, elegancijos, išradingumo, išmokome nieko nebijoti, pasitikėti savimi“, – neslėpė pasididžiavimo V. Beresnevičienė.
Kyla naujai misijai
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetui dabar vadovaujanti dekanė L. Jonavičienė įsitikinusi, kad fakultetas išgyvena naują pakilimo etapą.
Atėjo metas, kai muzikos mokytojų Lietuvoje katastrofiškai trūksta, mokyklose tiesiog nebėra kam dėstyti muzikos. O būtent čia jiems mokytis sudaromos tobulos sąlygos.
„Iš ankstesnių laikų vis dar driekiasi legenda, kad muzikantas tolygu bedarbiui. Mes atnaujinome muzikos mokytojų programą, ji – universali, kad absolventai galėtų dirbti vidurinėse ir muzikos mokyklose bei kultūros centruose. Todėl mūsų studentams veriasi galimybės būti ir atlikėjais, ir atskirų instrumentų bei solfedžio mokytojais, tai universalios studijos. Deriname teoriją ir praktiką. Vadinasi, jauniems žmonėms, pasirinkusiems tokias studijas, duonos tikrai nepritrūks. Dabar eilės norinčiųjų studijuoti fakultete turėtų driektis iki pasienio su Latvija. Juk tai yra aristokratų mokykla. Čia nėra smurto, narkotikų, klesti vienybė. Tai yra būsimų inteligentų kalvė“, – viltingai į ateitį žvelgia dabartinė fakulteto vadovė.
(be temos)
(be temos)
(be temos)