Mindaugas Bačkus – išskirtinė Lietuvos violončelės scenos asmenybė: talentingas muzikantas, Klaipėdos koncertų salės kamerinio orkestro vadovas ir Tarptautinio Klaipėdos violončelės festivalio bei Tarptautinio Klaipėdos Davido Geringo vardo violončelės konkurso uostamiestyje idėjos autorius.

– Turbūt tradicinis klausimas, kurį girdite kiekvieną kartą artėjant festivaliui ir konkursui, – kaip kilo idėja surengti Tarptautinį violončelėse festivalį Klaipėdoje? Ar tas pristatymas kinta?

– Idėja surengti festivalį kilo iš meilės žmonėms, miestui, iš noro pasidalinti su visais grožiu, kurį gali sukurti muzikos kultūra. Pasirinkau violončelę kaip instrumentą, kurį pažįstu nuo vaikystės ir kuris tapo mano gyvenime pagrindiniu raiškos įrankiu. Klaipėda turi permainingą, bet įdomią tarpukario muzikos kultūros istoriją. Radome neįtikėtiną istorijos vingį, jog profesionalioji Lietuvos  violončelės mokykla prasidėjo būtent čia – Klaipėdoje, todėl natūralu – tai tapo dar vienu postūmiu šią idėją realizuoti. Be to, tai yra būdas pasakoti pasauliui autentišką savo krašto ir šalies istoriją.

– Kuo ypatingas šių metų festivalis?

– 2025-ųjų festivalis, vyksiantis gegužės 5–10 dienomis, yra pirmiausiai unikalus dėl savo turinio. Šiemet publika išgirs ir pamatys dalykų, kurių tikrai niekada anksčiau negirdėjo! Tai ispano Davido Fernandezo kuriama paroda, kurioje, pasitelkiant dirbtinį intelektą, sukuriami pasaulyje neegzistuojantys vaizdai ir garsai. Tai švedų džiazo legenda Svante Henryssonas, grosiantis ne tik savo autorinę džiazo muziką su simfoniniu orkestru, bet ir improvizuosiantis su Klaipėdos kameriniu orkestru naktiniame klube. Tai visame pasaulyje žinoma Ana Carla Maza iš Kubos – ji viena gros ir dainuos Karibų regiono muziką.

Tai mongoliškos senosios violončelės, vadinamos Morin Khuur, virtuozas Dandarvaanchigas Enkhjargalis su tarptautiniu trio „Violons Barbares“ bei daugelis kitų nepakartojamų įvairių žanrų renginių. Beje, šiais metais planuojame surinkti 100 vaikų violončelininkų ansamblį, kuris atliks šiuo metu kuriamą violončelės festivalio himną.

O jeigu suskaičiuotume visus kviestinius svečius – muzikantus, aktorius, menininkus ir šokėjus – bus jų kone 300 ir visi jie kurs šventę – tikrą muzikos ir kūrybos šventę, kurioje per violončelę susijungia talentingiausi atlikėjai, klausytojai ir unikalios patirtys.

Šiandien galiu drąsiai pasakyti – festivalis yra ne tik kultūrinis įvykis, bet ir puiki galimybė garsinti Klaipėdos vardą tarptautinėje scenoje. Tai stiprina miesto, kaip kultūros centro, įvaizdį, pritraukia turistus ir skatina jaunimą domėtis muzika.

Mindaugas Bačkus. K. Meliausko nuotr.

– Ką jums reiškia matyti jaunus violončelininkus, dalyvaujančius Davido Geringo vardo violončelės konkurse? Atpažįstate save jų entuziazme ar nerime?

– Konkurse dažniausiai dalyvauja daugiau kaip 50 violončelininkų, atvykstančių iš 20 pasaulio šalių. Dėl geriausiojo vardo keturiose amžiaus grupėse varžysis tiek jauni talentai, tiek pripažinti profesionalai. Smagu matyti visą savaitę po Klaipėdą vaikščiojančius vaikus su violončelėmis, lydimus mokytojų ar tėvų. Jie vyko tūkstančius kilometrų, nes nori būti kūrybiški, nes dega muzikos aistra, nes jiems – tai svarbu. Vienas įspūdingiausių konkurso momentų – laureatų apdovanojimo koncertas, kuris vyks gegužės 9 d., penktadienį, Klaipėdos koncertų salės didžiojoje scenoje. Tikrai žinau, kad klausytojas išgirs pačius geriausius, nes konkurso dalyvius vertins dvi tarptautinės komisijos, kuriose net keturiolika išskirtinių violončelės virtuozų iš viso pasaulio. Beje, į konkursą atvyksta ir Europos jaunimo muzikos konkursų sąjungos (EMCY) atstovas – Tarptautinis Klaipėdos Davido Geringo vardo konkursas pretenduoja tapti šios sąjungos nariu. Jeigu viskas pavyks, atitiksime jų keliamus tarptautinius standartus – sulauksime kvietimo tapti jų nariais. O tai reiškia, kad Klaipėdos Davido Geringo vardo violončelės konkursas bei festivalis taps pasaulio elitinių renginių klubo nariais.

Violončelės festivalio simbolis, matyt, ne garsas, tai – žvilgsnis, apkabinimas, širdies plakimas, atleidimas, vidinis džiaugsmas, susitaikymas, atsivėrimas.

– Kas jus labiausiai nustebino ar sujaudino iš festivalio dalyvių ar žiūrovų reakcijų per visus šiuos metus?

– Naktį ant bažnyčios grindų prie altoriaus sugulę jauni žmonės besiklausantys J. S. Bacho siuitos violončelei, ar neįgalaus vaiko šypsena pirmą kartą prisilietus prie violončelės ir patyrus tuos pirmuosius muzikos garsus, kuriuos jis pats atliko – tai dalykai, kurių neįmanoma pamiršti.

– Ar kada nors teko susidurti su akimirka, kai norėjote mesti festivalio organizavimą?

– Visada žmonių gyvenime kuriant, puoselėjant, siekiant, organizuojant būna labai sunkių dienų. Tačiau, kol rezultatas, atgalinis ryšys, prasmės akimirka atneša daug gerų emocijų ir džiaugsmo, jokie sunkumai negali sustabdyti. Žmogus dažniausiai sustoja, kai sunkumas nepakeliamas, o džiaugsmo nebėra. Bet aš dažnai pagalvoju, kad Klaipėda taps violončele nešinų žmonių pasivaikščiojimo ir kūrybos vieta, kad kone kiekvienoje meno erdvėje galėsime „būti“, „dainuoti“, „kalbėtis“ su klausytojais ir šis fenomenas man neleidžia sustoti. Neabejoju, kad tos šešios dienos gegužį taps įkvėpimu žmonėms, o galimybė išgirsti violončelę netikėčiausiose vietose – turguje, skvere, lauko kavinėje geriant rytinę kavą – įkvėps ir pačius klaipėdiečius bei miesto svečius.

– Klaipėdos garsas – jūros ošimas, specifinis uosto poškėjimas, atplaukiančių laivų pasisveikinimas. O koks turėtų būti violončelės festivalio garsas, kuris irgi gali tapti Klaipėda simbolizuojančiu garsu?

– Violončelės festivalio simbolis, matyt, ne garsas, tai – žvilgsnis, apkabinimas, širdies plakimas, atleidimas, vidinis džiaugsmas, susitaikymas, atsivėrimas.

Išsamią gegužės 5–10 dienomis vyksiančio Tarptautinio Klaipėdos violončelės festivalio ir Davido Geringo vardo violončelės konkurso programą rasite internete – www.celloklaipeda.com.