Tarptautinėje spektaklio kūrybinėje komandoje dirba muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė, dirigentas Giedrius Vaznys, režisierius ir choreografas Leonardas Charlas Prinsloo (Austrija), scenografas Carlos Santos Cabrera (Ispanija), kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė.

Kuo ypatinga ši operetė ir kokį išskirtinį reginį išvys Lietuvos publika, pasakoja režisierius ir choreografas L. Ch. Prinsloo.

– Kuo ypatinga jūsų Klaipėdoje statoma J. Strausso jaun. operetė „Tūkstantis ir viena naktis“?

– Johannas Straussas jaunesnysis (1825–1899), dažnai vadinamas „Vienos valso karaliumi“, laikomas vienu iš svarbiausių operetės žanro kūrėjų, ypač Vokietijoje ir Austrijoje. Jis padarė didžiulę įtaką operetės raidai, nors operetes pradėjo kurti vėliau nei Paryžiuje gyvenęs jo amžininkas Jacques’as Offenbachas. Kitas įtakingas austriškosios operetės kūrėjas buvo Franzas von Suppé, jo operetės taip pat sulaukė didelio populiarumo. Tačiau Strausso muzika, nors atrodo itin nesudėtinga, visų pirma pakeri savo grožiu, gaivumu, nesenstančiu skambesiu!

Paradoksalu, bet jau po kompozitoriaus mirties 1906 metais pirmąkart pastatyta operetė „Tūkstantis ir viena naktis“ iš tiesų yra viena pirmųjų J. Strausso sukurtų operečių su visiškai nauju libretu. Originalus šios operetės pavadinimas buvo „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“ (1871). Pavadinimas vėliau buvo ne kartą koreguojamas, o libretas perrašinėjamas tiek daug kartų ir dėl to siužetinė linija tapo tokia paini, nelogiška, pilna prieštaravimų, jog šiandien ši operetė juokais net pavadinama „Indigo ir keturiasdešimt libretistų“.

Mačiau daugybę šios operetės versijų, kiekviena pasakoja vis kitokią istoriją. Vienur ji politizuota, kitur nukelianti į senovę. Atkurdamas šią istoriją Klaipėdos scenoje mėginau apčiuopti jos esmę – tai pasaka. Tad mūsų interpretacijoje „Tūkstantis ir viena naktis“ – tai fantastinė operetė, kurios veiksmas vyksta išgalvotoje Rytų šalyje, tačiau jos siužetas neturi nieko bendra su tuo pačiu pavadinimu žinomomis arabų pasakomis. Spektaklis bus itin vizualus, jame derės įvairių epochų stiliai.

Operetėje skamba nuostabūs, lengvai atpažįstami J. Strausso valsai ir polkos. Veikiausiai dėl jo muzikos grožio ir paprastumo ši operetė išlieka nepaprastai populiari ir dažnai statoma.

Carlos Santos Cabrera eskizas.

– Net jei skamba paprastai, turbūt dar nereiškia, kad buvo lengva sukurti?

– Kartą, kai dar buvau studentas ir mokiausi muzikos, savo kompozicijos profesoriui išdidžiai pasakiau, kad Strausso valsai labai jau paprasti... Profesorius pasiūlė: ogi sėsk ir parašyk valsą Strausso stiliumi. Bandžiau, bet nepavyko...

– Apie ką ši operetė?

– Trumpai atpasakosiu jums „Tūkstančio ir vienos nakties“ siužetą. Sultonas Suleimanas grįžta į savo rūmus iš ilgos kelionės po Europą. Keliaudamas svečiose šalyse jis aplankė daug skirtingų kultūrų, susipažino su naujovėmis ir nusprendė, kad ir jo šalis turi tapti civilizuota.

Pirmame operetės paveiksle išvystame haremo damas. Jos nuobodžiauja, nežino ko imtis, nes jų vyras, sultonas Suleimanas, išvykęs, ir nežinia, kada sugrįš. Staiga hareme pasirodo sultono asmeninis sekretorius Edinas (nors tai prieštarauja islamo taisyklėms, draudžiančioms svetimam vyrui įžengti į haremą). Jis praneša, kad jų laukia dideli pokyčiai, o visų pirma – poligamiją netrukus pakeis monogamija! Edinas iš Vienos parsivežė jauną žmoną, kuri sultono hareme sukelia nemažą sumaištį savo pasakojimu apie Europoje moterų turimas teises ir laisves. Ten klesti monogamija: vyrai kuria šeimą tik su viena moterimi, tačiau abu turi romantiškų nuklydimų į šoną... Tada aplankyti savo haremo ateina iš kelionės grįžęs Suleimanas. Jo teigimu, Europos kultūroje svarbiausia tai, jog čia vyrauja visiška pasaulėžiūros ir mąstymo laisvė.

Dar prieš iškeliaudamas sultonas lankėsi Geltonuosiuose kalnuose (tokių kalnų iš tiesų nėra – dar vienas neatitikimas realybei). Čia jis įsimylėjo jauną merginą Leilą – burtininko Ormuzio dukterėčią. Sultono meilė jai neišblėso net per metus trukusią kelionę po Europą. Tačiau ji sutiktų tapti sultono žmona tik tuo atveju, jeigu jis atsisakytų visų kitų savo žmonų. Tam priešinasi didysis viziris ir haremo damos, todėl sultonas sumano surengti tariamą sukilimą. Mąstydamas, ką jam daryti, sultonas užmiega ir sapnuoja sapną: Leila tariamai ištekėjusi už žvejo Mosu, panašaus į Suleimaną lyg du vandens lašai. Suleimanas savaitei paskiria Mosu sultonu, kad pats galėtų netrukdomas džiaugtis Leilos draugija žvejo trobelėje. Galiausiai visa tai pasirodo grynas prasimanymas ir sultonas Suleimanas pagaliau gali viešai vesti savo mylimąją Leilą.

Alternatyvioji sapno tikrovė sultonui parodė, kad noras pakeisti nusistovėjusias tradicijas nėra toks lengvai įgyvendinamas, kad demokratija jo šalyje gali ir neveikti – pokytis vardan pokyčio neveikia.

Carlos Santos Cabrera eskizas.

– Tad koks šios istorijos moralas?

– Moralas galėtų būti toks: meilė vienam asmeniui yra tik viena iš galimybių siekiant asmeninės laimės. Suleimano norai neatitinka jo šalies normų ir įstatymų, o sapnas arba alternatyvi tikrovė parodo, kas galėtų nutikti, jei jis pasiduotų savo norams. Kuri kultūra geresnė – europietiška ar rytietiška? Ar galima staiga pakeisti per daugelį metų nusistovėjusias normas, tradicijas, ar jas apskritai būtina keisti? Šie pokyčiai veda į tai, kad norime visus suvienodinti, bet tai neįmanoma ir vargu ar reikalinga. Kiekviena tauta laimingai gyvena su savo tradicijomis ir tuo yra unikali.

Mano keliamas klausimas: ar mūsų tikrovė geresnė už kitos kultūros tikrovę? Kas galėtų į jį atsakyti? Manau, kad tik pažindami kitas kultūras suvokiame savo pačių unikalumą.

– Kiek solistų ar veikėjų dalyvauja šioje operetėje?

– Operetės veikėjai yra sultonas Suleimanas (tam pačiam solistui tenka įkūnyti ir žveją Mosu), vyriausiasis ceremonmeisteris ir sultono asmeninis sekretorius Edinas, jaunoji Edino žmona, vienietė Valė, burtininkas Ormuzis, Ormuzio dukterėčia Leila, haremo damos Neruda, Zoraida, Zaira, Zuleima, Fatmė ir Anahar, didysis viziris Machmudas Nerinas, imperijos didžiūnas Kaimakamas ir dar daug kitų dainuojamų ir nebylių imperijos didžiūnų, odaliskų, tarnų ir vergų vaidmenų, kuriuos atliks choro ir baleto artistai. Šių metų pradžioje teatre įvyko solistų atranka, bemaž visi sprendimai dėl vaidmenų atlikėjų jau priimti, bet galutinai turėtų spręsti pastatymo muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė.

Tuo tarpu mano vaidmuo šiame pastatyme neapsiriboja vien režisūra. Kursiu ir choreografiją, nes operetėje yra daug judesio ir šokio, ypač sultono sapno scenose. Vienas iš įspūdingiausių choreografinių numerių šioje operetėje bus sultono mylimosios Leilos šokis.

– Ar tai bus pirmas jūsų darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

– Pirmas. Esu maloniai nustebintas čia sutiktos komandos profesionalumo, ypač daug žadantis buvo susitikimas su dirigente Adrija Čepaite ir kostiumų dailininke Agne Kuzmickaite. Aš atvykau su savo idėjomis, o dabar jungiame ir deriname idėjas su kitais kūrybinės komandos nariais.

Operetė bus vizuali, tad prireiks daug techninių sprendimų, specialaus apšvietimo. Apžiūrėjau naują teatro pastatą, ypač salę „Jūra“, kuri turi daug techninių galimybių. Mane sužavėjo scenos apšvietimo teikiamos galimybės: čia gali išgauti įvairiausius šviesų atspalvius, kokių tik reikia tavo sumanymams įgyvendinti. Tai labai modernus teatras, kokį labai norėtume turėti ir Austrijoje.

Leonard Charl Prinsloo

Leonard Prinsloo. Armin Bardel nuotr.

Vizitinė kortelė

Leonardas Prinsloo – Pietų Afrikos Respublikoje gimęs ir šiuo metu Vienoje įsikūręs teatro režisierius, choreografas, pedagogas. Po muzikos ir baleto studijų Pretorijos ir Witwatersrando (Johanesburgas) universitetuose pradėjo šokėjo karjerą PACT baleto trupėje Johanesburge, Italijos ir Vokietijos baleto trupėse. Vėliau ėmėsi choreografijos ir operos režisūros, dirbo spektaklių vadovu, choreografu ir režisieriumi Kelno ir Augsburgo valstybiniuose operos teatruose (Vokietija). 1993 m. pradėjo dirbti Vienos valstybinėje operoje (Austrija) režisieriaus asistentu. Nuo 2017 m. dirba reziduojančiu režisieriumi Badeno operos teatre (Austrija). Kaip laisvai samdomas režisierius ir choreografas dažnai kviečiamas statyti operas, operetes, miuziklus bei šiuolaikinio muzikinio teatro spektaklius Europos, Pietų Afrikos ir Azijos teatruose. Menininkas taip pat dažnai bendradarbiauja su muzikos ir operetės festivaliais, tokiais kaip Leháro festivalis Bad Išlyje, „Seefestspiele Mörbisch“ (Austrija) ar Daegu festivalis Pietų Korėjoje. Jo kūrybiniame bagaže – daugiau kaip 60 operų, operečių, miuziklų, šokio spektaklių. Šalia klasikinių operų bei operečių jis mielai imasi ir šiuolaikinių veikalų, kurių pasaulinės premjeros įvyko Vienoje, Lince ir Klagenfurte (Austrija).

L. Prinsloo dėsto privačiame Vienos muzikos ir menų universitete (MUK) bei Vienos muzikos ir scenos menų universitete (MDW), stato spektaklius su šių aukštųjų mokyklų auklėtiniais. 2014 m. drauge su operos solistais ir kitais menininkais įkūrė kompaniją „+Opera“, kuri rūpinasi jaunųjų operos menininkų karjeros galimybėmis ir auditorijų plėtra. Tarp naujausių režisieriaus darbų – Maury Yestono miuziklo „Titanikas“ premjera Badeno teatre 2024 m. vasarį ir Johanno Strausso II operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2025 m. gegužę.