O. Koršunovas: spektaklių apie holokaustą nebus per daug

Uostamiestyje vis dažniau pasirodantis režisierius Oskaras Koršunovas ėmėsi neeilinės pjesės "Mūsų klasė", kurios pastatymą Klaipėdos dramos teatre žiūrovai išvys jau šiandien. Režisieriaus teigimu, holokausto temos negalima pamiršti ne tik dėl tų milijonų žydų, kurie buvo žiauriai išžudyti visoje Europoje, bet ir todėl, kad tai daugiau nepasikartotų. Nors kūrinys emociškai sudėtingas ir įtemptas, O. Koršunovo žodžiais, spektaklis žiūrovų neprislėgs ir tikrai nevers kentėti – visa tai už juos padarys aktoriai.

"Negalima palikti nežinioje"

– "Mūsų klasė" režisūros prasme nėra nauja pjesė Lietuvos teatre. Už šį spektaklį režisierė Yana Ross pelnė Auksinį scenos kryžių. Ar pakartosite sėkmės istoriją?

– Tai – labai skirtingi spektakliai, tarsi remtumėmės dviem skirtingais kūriniais. Be to, spektaklių apie holokaustą Lietuvoje nebus per daug. Jų yra per mažai. Ir apskritai reikėtų daugiau apie tai kalbėti, nes šio istorinio tarpsnio, juodo Lietuvos istorijos puslapiuose, negalima palikti nežinioje. Tiesiog būtina išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko, kodėl toks žiaurus holokaustas buvo Lenkijoje, kur vyksta pjesės veiksmas, ar Lietuvoje. Gilintis į holokausto temą svarbu ne tik todėl, kad tai nepasikartotų, bet kad nekiltų visokių neaiškumų, mitų, pykčių, kaltinimų. Išsiaiškinti visiems būtų į sveikatą.

Klaipėdai ir visai Lietuvai tai bus didelis įvykis.

– 2015-aisiais pastatėte šią pjesę Oslo nacionaliniame teatre. Ar spektakliai skirsis kardinaliai?

– Spektaklis Osle sulaukė didelio pasisekimo, jį statant atrasta daug teisingų dalykų. Žinoma, geriausi dalykai išlieka ir šiame spektaklyje. Manau, lietuviškoji "Mūsų klasė" bus dar gilesnė, dar labiau atliepianti temą. Galiausiai pasikeitė kontekstai. Dabar pats laikas statyti šį spektaklį Lietuvoje. Mūsų istorikai yra neblogai ištyrinėję to meto įvykius, nutikusius Lietuvoje, tačiau ši tema visuomenę iš esmės palietė tik pasirodžius Rūtos Vanagaitės knygai. Vis prakrapštomos istorijos žaizdos ir, kol ji nebus iki galo išanalizuota ir suprasta, tol pasireikš vienu ar kitu pavidalu. Menas – vienas šaltinių, galinčių atverti tą istoriją.

– Kodėl vertėjo statyti būtent šią pjesę?

– "Mūsų klasė" paremta absoliučiai istoriniais įvykiais, ji pasakoja apie vieną klasę Jedvabno miestelyje, Lenkijoje. Pusę klasės sudarė žydai, pusę – lenkai. Visi jie buvo geri draugai, vieni kitus mylėjo. Tačiau mirus Juzefui Pilsudskiui ir į valdžią atėjus nacionalistams, situacija klasėje ėmė keistis. Žydai nuvaromi į galinius suolus, meldžiantis jie yra tildomi, ir čia jau atsiranda atskirtis. Kai pasirodo sovietai, žydai jaučiasi laisviau, o lenkai – pažeminti.

Atėjus naciams ir paskelbus propagandą, esą bolševikas ir žydas yra vienas ir tas pats, daugelis tuo patiki. Pradeda žudyti savo klasiokus žydus ir jiems jau visiškai nebesvarbu, kad kūdikis ar trejų metų vaikas negali būti bolševiku. Naikinami visi be išimties. Taip Jedvabne išžudomi faktiškai visi miestelio žydai, dar 1,6 tūkst. jų suvaromi į kluoną ir sudeginami.

Pjesėje labai gerai pavaizduota, kaip gražiai sugyvenę žmonės priėjo prie tokio nužmogėjimo, kaip tai padarė maži žmonės, patekę į didelius politinius krumpliaračius. Veikė ideologija, ciniška Josepho Goebbelso propaganda, žydą prilyginanti bolševikui. Pjesė parodo, kaip globalinių istorinių kataklizmų kontekste žmogus elgiasi.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Nors pjesėje yra daug baisių ir žiaurių dalykų, vis dėlto ji – labai humaniška. Todėl žiūrovams nėra ko bijoti. Spektaklis bus labai įdomus. Tai – ne pirmas kartas, kai apie holokaustą sugebama pasakoti ne atstumiamai, o įtraukiant žiūrovą, kad jis įsigilintų į esmę. Mes turime Steveno Spielbergo juostą "Šindlerio sąrašas", Roberto Benigni filmą "Gyvenimas yra gražus", Romano Polanskio "Pianistą". Tai filmai, į kuriuos masiškai ėjo žiūrovai. Šis spektaklis ir pati pjesė irgi yra tokie – žadinantys empatiją, nepaliekantys abejingų. Klaipėdai ir visai Lietuvai tai bus didelis įvykis.

Pabėgėlių krizė atvėrė piktžaizdes?

– Kuo Jedvabno tragedija aktuali šiandien?

– Man svarbu apie tai kalbėti, nes šių dienų retorikoje regiu didelių pavojų – išpučiamo nacionalizmo, kartais nepamatuoto patriotizmo. Ne taip seniai susidūrėme su baisiu lietuvių požiūriu į pabėgėlius. Pamenu, statant "Mūsų klasę" Norvegijoje, pasaulį apskriejo nuskendusio vaikelio, išmesto į krantą, nuotrauka. Tuo metu visi norvegai gedėjo – teatras buvo sukrėstas, aktoriai net negalėjo repetuoti, verkė. Atsidaręs vieną didžiausių lietuviškų portalų, po minėta nuotrauka radau tūkstančius komentarų. Deja, nė vienas jų nebuvo empatiškas. Pasitaikė netgi tokių, esą Aušvice vietos užteks visiems. Į Lietuvą atvyko tik maža saujelė pabėgėlių, o pyktis ir baimė buvo milžiniški.

Vykstant pabėgėlių krizei stačiau spektaklį ir Graikijoje. Į šią šalį plūdo milijonai sirų ir kitų tautybių žmonių, tačiau patys graikai nerodė jiems jokio pykčio, priešingai – neturtingiesiems į gatves nešė maistą. Ir tai nebuvo 20 pabėgėlių Rukloje. Lietuvoje labai bijoma bet kurio svetimo. Keista, nes patys lietuviai bėgo ir po Pirmojo, ir po Antrojo pasaulinio karo, ir dabar yra ekonominiai emigrantai. Šios temos vienaip ar kitaip sukasi spektaklyje "Mūsų klasė". Gal ir gerai, kad veiksmas vyksta ne Lietuvoje, nors tokių Jedvabnų čia buvo ne vienas. Tam tikra prasme į kaimynus lengviau žiūrėti. Galiausiai tai visos Rytų Europos, kur holokaustas buvo neįtikėtinai žiaurus, problema.

– Kodėl pasirinkote būtent Klaipėdą?

– Dabar Klaipėda turi vieną geriausių teatrų šalyje. Tiek techniniu požiūriu, tiek kalbant apie trupę. Klaipėdos dramos teatre stačiau "Šaltą vaiką", "Kelionę į Damaską", "Pašaliniams draudžiama". Daug gerų aktorių išvažiavo į Vilnių, nepaisant to, trupė išliko labai stipri. Čia gali padaryti viską. Žinoma, didelį vaidmenį atlieka teatro direktorius Tomas Juočys, puikiai suprantantis teatrą ir puikiai organizuojantis darbą. Šiame teatre galiu drąsiai palikti spektaklį ir išlikti ramus. Žinau, kad jis bus prižiūrėtas. Dėl šių priežasčių sutinku kurti Klaipėdos dramos teatre.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

– Viename interviu minėjote, kad ketinate pasukti į kiną. Kursite filmą apie emigrantus?

– Reikėtų nufilmuoti "Išvarymą", kino versijoje tai būtų hitų hitas. Ir ne tik Lietuvoje.

– Kokius filmus laikote vertais dėmesio?

– Kinas, priešingai nei teatras, atima vaizduotę, todėl nelabai mėgstu kino filmų. Bet, žinoma, kartais žiūriu. Nepraleidžiu kino festivalių, tokių kaip "Kino pavasaris". Stengiuosi pamatyti pačius naujausius filmus, pavyzdžiui, Q. Tarantino "Vieną kartą Holivude" ar "Džokerį". Aš užaugau žiūrėdamas gerą kiną, su kino klasikais, tokiais kaip A. Tarkovskis, P. P. Pasolinis, F. Fellinis, L. Viscontis, J. L. Godardas, D. Lynchas, L. von Trieras ir kitais.

Apie kritiką ir gyvenimą lagaminuose

– Esate vadinamas vienu įtakingiausių Europos režisierių, jūsų įkurtam Oskaro Koršunovo teatrui (OKT) – 20 metų. Ar per tiek laiko išmokote priimti kritiką?

– Tiesą sakant, tokios kritikos, kokios norėtųsi, Lietuvoje nėra arba ji nebeturi didelės reikšmės. Taip susiklostė, kad žiūrovai jos nebeskaito, teatro profesionalai – irgi. Ji pretenduoja būti labiau moksline arba, kaip patys kritikai rašo, poetine, o ne aptarnaujančia teatrą, kūrėjus. Jeigu iš tikrųjų atsiranda tokių, kurie sugeba pasiekti poetinį arba mokslinį lygį, paskaitau. Bet tokių kritikų Lietuvoje beveik nėra. Nors kritika teatrui būtina, kaip organizmui kepenys.

Su OKT daug važinėjame po pasaulį, po pagrindinius festivalius, todėl neužsidarau tik lietuviškos kritikos kontekste. Sulaukiame recenzijų Prancūzijoje, Skandinavijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Italijoje ir kitur. Palyginti su kitų šalių, mūsų kritikai – labai subjektyvūs, jie turi išankstinių antipatijų arba simpatijų. Jeigu apsiribotume tik lietuviškąja kritika, būtų iškreiptas vaizdas veidrodyje.

– Esate sakęs, kad nežinote kitos profesijos, kuri keltų tiek daug streso. Kaip tvarkotės su emocijomis, ypač artėjant premjerai?

– Šiandien (pirmadienį – aut. past.) nuo 8 val. ryto iki pietų plaukiojau baseine, tarp repeticijų nuvažiavau į puikų restoraną Melnragėje, papietavęs pasivaikščiojau prie jūros, bangos ir vėjas prapūtė, paskui vėl keturias valandas repetavau. Repetuodamas gyvenu labai intensyviai, sportuoju, nustoju rūkyti, gerti. Man darbas yra ir visavertis gyvenimas tuo pačiu metu. OKT intensyviai gastroliuoja jau 20 metų, o teatre iš viso dirbu 30 metų. Nuo tada, kai pastačiau pirmąjį savo spektaklį "Ten būti čia", taip ir gyvenu lagaminuose. Juk pusę savo spektaklių rodome užsienyje, iš to mūsų teatras ir gyvena.

Ar toks gyvenimo būdas nevargina?

– Taip pripratau, kad jau nebeįsivaizduoju kitokio gyvenimo. Kartais ateina mintis keisti gyvenimą, galbūt kurti šeimą, užsidaryti vienuolyne ar apsigyventi atokioje sodyboje prie ežero. Bet tai – tik terapinės svajonės.

Spektaklį kuria ir žiūrovai

– Neseniai jūsų teatre lankėsi Gitanas ir Diana Nausėdos. Ar po Prezidento vizito sulaukiate daugiau lankytojų?

– Tikrai nustebau, nes atėjo be jokių išankstinių protokolų. Net ne į proginį spektaklį, operą ar baletą, o pasižiūrėti "Žmogaus iš Podolsko". Tai kalba apie tam tikrą demokratiškumą. Ko gero, lankytojų iš tikrųjų padaugėjo. Tarkime, meno kritikas apie spektaklį gali parašyti gerai arba blogai, vis tiek mažai kas skaitys. Ir tai susiję su tuo, kad didieji portalai skiria mažai dėmesio kultūrai ir teatrui.

Kai apie tą patį "Žmogų iš Podolsko" parašė Andrius Tapinas arba į vieną spektaklį atėjo Agnė Jagelavičiūtė, truputį pafilmavo ir įdėjo į savo internetinę paskyrą, visai kitas efektas. Taip ir Prezidento atėjimas, jei prieš tai į šį spektaklį buvo neįmanoma gauti bilietų, dabar dar labiau neįmanoma.

– Ar jau žinote, ką veiksite po "Mūsų klasės" premjeros?

– Po ketvirtadienį ir penktadienį įvyksiančios premjeros išvažiuoju į Maskvą, į MCHATą, vieną svarbiausių pasaulyje teatrų statyti "Žuvėdros", o grįžęs į Lietuvą savo teatre iškart kursiu "Otelą". Tačiau per premjerą būtinai pabūsiu Klaipėdoje, nes ir pačiam įdomu ją pamatyti. Juk spektaklį kuria ne tik aktoriai, režisieriai, visa kūrybinė komanda, bet ir žiūrovai. Todėl nuo to, kaip jį priims klaipėdiečiai, priklausys spektaklio sėkmė – įvyks tas stebuklas ar ne. Labai laukiu ir tikiuosi jų bendradarbiavimo. Galiu užtikrinti, kad spektaklis bus įdomus, ir žiūrovai nė nepajus, kaip greit prabėgs laikas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Faktai

Faktai portretas
Gyvuliniuose traukinių vagonuose tūkstančiai sušalusių į ledą lietuvių tremtinių lavonai (1941,06.14). Lietuvos okupantai Kremliaus komisarai žydai ir vietiniai “stukačiai” zingeriai suvarė nekaltus lietuvius žemdirbius į geležimi kaustytus, sandariai uždarytus ir užplombuotus gyvuliams pervežti skirtus vagonus velniškam tikslui - juos numarinti lėta bado, troškulio ir šalčio mirtim. Beprotiškai žiauri Kremliaus žydų komisarų masinio žmonių žudymo TRĖMIMŲ PRIEDANGOJE “technologija” – užplombuotų gyvuliniuose mirties traukinio vagonuose tremtinių laukė lėta, kankinanti mirtis. Paskutinis šio tremtinių žudymo proceso etapas – į ledą sušalę lavonai buvo iškraunami amžino įšalo žemėje ir specialiose dykvietėse užkasami.

ALKOHOLIKAS

ALKOHOLIKAS portretas
JO PAVARDĖ RUSIŠKA , O JIE TARPUSAVYJE , KAIP LIAUDIS SAKO ''I SVAT , I BRAT''

ALGIS

ALGIS portretas
TIE , KURIE TAIP ELGĖSI , GALIMAI KITŲ VERČIAMI , JAU NELIKO , TAD AR VERTA AŠTRINTI TĄ TEMĄ , GAL GERIAU GYVENKIM A T E I T I E S SIEKIAIS
VISI KOMENTARAI 19
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių